Eksperto komentaras

Moterų nužudymai Lietuvoje ir kitur – nesibaigiantis „deja vu“

Tai nutiko dar kartą. Miriam Rodrigez Martinez, kovojusi už teisingumą savo dukros žmogžudystės byloje ir būrusi aukų šeimas į bendruomenines grupes, pati buvo nužudyta šiemet Meksikoje švenčiant Motinos dieną. Istorija kartojasi – 2010 m. šalyje nužudyta kita garsi socialinė aktyvistė Marisela Escobedo Ortiz. Ji taip pat atkakliai reikalavo teisingumo dėl savo dukros žmogžudystės.

Laima Vaigė. Vidūno Gelumbausko nuotr.

Dar 2005 m. Jungtinių Tautų (JT) moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas (angl. CEDAW) pripažino, kad Meksikoje sunkiai ir sistemiškai pažeidžiamos moterų teisės. Daug moterų nuolat patiria smurtą, o Ciudad Juarez rajone jos nuolat dingsta ir yra randamos negyvos.

Pakartotinai tai nutinka ir Lietuvoje. Nužudoma dar viena moteris ar mergina. Garsi žurnalistė ar daininkė. Teisėja. Studentė. Mokinė. Ir taip toliau. Nesibaigiantis deja vu.

2013 m. Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) pripažino, kad smurto prieš moteris artimoje aplinkoje bylose Lietuva pažeidė 3-ąjį Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsnį, draudžiantį kankinimą. Be to, ir CEDAW pabrėžė, jog smurtas prieš moteris yra viena iš problemiškiausių sričių mūsų valstybėje.

Kas toliau? Tiek Lietuvoje, tiek kitur žmonės, kuriems rūpi moterų saugumas, prašo imtis veiksmų ir ratifikuoti naujausius instrumentus, skirtus efektyviau kovoti su smurtu prieš moteris. Mūsų pasaulio dalyje tai – 2014 m. įsigaliojusi Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo, kitaip žinoma kaip Stambulo konvencija.

Nėra vienareikšmiško atsakymo, ar ši Konvencija pagerintų situaciją Lietuvoje. Iš moterų teisių perspektyvos, kai kurie dalykai kelia abejonių. Pavyzdžiui, Konvencija paraleliai nustato teisinį reguliavimą, skirtą kovoti su smurtu, ir reguliavimą, skirtą kovoti su smurtu artimoje aplinkoje. Pastarojo režimas yra (bent iš dalies) neutralesnis lyčiai ir kyla klausimų, ar tai nėra žingsnis atgal, kai taip ilgai kovota reikalaujant, jog valstybės pripažintų smurto šeimoje mastą ir tai, kaip dažnai jį patiria moterys.

Pagal dabar Lietuvai galiojančią JT konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims smurtas prieš moteris yra viena iš diskriminacijos formų, o smurtas artimoje aplinkoje – viena iš tokio smurto rūšių. EŽTT taip pat pripažįsta, kad smurtas prieš moterį šeimoje gali reikšti diskriminaciją.

Stambulo konvencijos siūlomas reguliavimas gana švelnus. Ji yra lanksti ir dauguma jos nuostatų gali būti traktuojamos kaip gairės, o ne besąlygiški įpareigojimai.

Tačiau yra ir svarbių pliusų. Dabartinis tarptautinės teisės reguliavimas, pagal kurį smurtas prieš moteris yra prilyginamas diskriminacijai dėl lyties, moteris esencializuoja (t.y. žiūri į jas kaip į potencialias aukas), o žmones, kurie patiria smurtą tos pačios lyties šeimose arba dėl savo lytinės tapatybės, marginalizuoja, nors tai irgi yra seksistinio pobūdžio nusikaltimai. Stambulo konvencija gali būti pritaikyta visoms smurto šeimoje aukoms, įskaitant ir vyrus. Ypatingai atsižvelgiama į vaikus, kurie žalojami, kai tampa smurto liudininkais.

Kitas dalykas, turėjęs tapti pliusu – dėl savo lankstumo Konvencija galėjo būti priimtina įvairių nuomonių, net ir konservatyvių pažiūrų, žmonėms. Ji nediktuoja ideologijos, o greičiau bando išlaviruoti tarp skirtingų vertybinių sistemų. Deja, Konvencijos lankstumas ignoruojamas, Rusijai ir Vatikanui pasirinkus šį dokumentą kaip mūšio lauką dėl tariamos gender ideologijos grėsmės. O gaila, nes šiuo aspektu Konvencija nežada jokių ypatingų naujovių ar revoliucijų. Pagal JT konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, jau taikomi identiški reikalavimai dėl nediskriminavimo lyties tapatumo ir seksualinės orientacijos pagrindais. Tas pats galioja ir švietimo priemonių peržiūrėjimui, kad šios nebūtų seksistinės ir atgyvenusios.

Kai kurios Stambulo konvencijos nuostatos būtų naudingos Lietuvos įstatymų leidėjui, siekiant toliau reformuoti teisinę bazę ir išvengti pasikartojančių femicidų. Pavyzdžiui, galima būtų numatyti neatidėliotino veikimo apsaugos priemones, atsižvelgiant į tai, kad tiek kardomosios, tiek specialios apsaugos priemonės tokiomis nėra. Konvencija taip pat suteikia galimybę taikyti apsaugos mechanizmą, kuris nebūtų susietas tik su baudžiamuoju ar civiliniu procesu ir nediskriminuotų dėl šeiminio statuso.

Tai reiškia, kad moterys, atsidūrusios situacijoje, kurioje kyla reali grėsmė gyvybei, neturėtų priklausyti tik nuo pareigūnų sprendimų. O ir pareigūnai iš dalies būtų apsaugoti nuo savo pačių klaidų, nes visiems jos kainuoja labai brangiai – tiek nužudytoms moterims, tiek valstybės reputacijai, tiek nepakankamą stropumą parodžiusiems policininkams, kuriems sudėtinga apskaičiuoti riziką ir susigaudyti tarp daugybės jų darbą reguliuojančių dokumentų.

Kad ir koks švelnus bebūtų Stambulo konvencijos siūlomas režimas, jis suteikia geras gaires materialinei teisei. Lietuvos atveju, tai itin svarbu, nes kai kurie apibrėžimai (kaip, pavyzdžiui, išžaginimo ir išprievartavimo) neatitinka nei tarptautinės teisės, nei kitų valstybių vystymosi tendencijų.

Europos Sąjungos Taryba gegužės 11 d. priėmė sprendimą prisijungti prie Stambulo konvencijos. Trūkstant kompetencijos materialinės teisės srityje, ES iki šiol dėmesį skyrė procedūriniams smurto prieš nusikaltimų aukų problemų sprendimams. Tikėtina, kad numatytas Stambulo konvencijos ratifikavimas padės pildyti ir materialios teisės spragas apsaugos bei smurto prevencijos srityse. O tai reiškia – mažiau formalizmo ir daugiau diskusijų apie problemų sprendimą iš esmės.

Ko tokiu atveju tikėtis Lietuvoje? Greičiausiai ir vėl bus bandoma skleisti alternatyvius faktus apie Stambulo konvencijos turinį, teigiant, kad ši įteisina lyties keitimą ir tos pačios lyties asmenų santuoką. Mažiau spėlionių – eikite ir skaitykite Konvencijos tekstą.

Tikėtina, kad bus bandoma pateikti ES sprendimą kaip „svetimų vertybių“ primetimą Lietuvai. Tačiau ar smurtas ir nužudymai iš tiesų yra vertinga, brangintina ir „sava“? Realybė tokia, kad ES ir valstybės narės dalijasi kompetencija šioje srityje. O tai reiškia, jog ES galėjo, ir jau seniai rengėsi, pasirašyti šią Konvenciją. Kaip jau minėta, ši veiks kaip gairės, bendrieji standartai, spragų pildymo instrumentas materialios teisės srityje.

Lietuva gali elgtis savo ruožtu ir niekas mūsų daryti nieko neverčia – rinktis galima visada. Bet veikti reikia, ir ne dėl to, jog būtų labai baisu dėl valstybės reputacijos ar tarptautinės teisės pasekmių. Pirmiausia, turime jausti atsakomybę dėl to, kad nesikartotų nuolatinė deja vu situacija – dar viena nužudyta moteris, dar vienas atsakomasis pasiūlymas sugrąžinti mirties bausmę. Primityvus „akis už akį“ principas turėtų būti pamirštas vieną kartą ir visiems laikams. Tačiau reikės daug daugiau, kad ištrūktume iš pasikartojančių deja vu rato.

Dr. Laima Vaigė yra teisininkė, žmogaus teisių aktyvistė, mokslinių straipsnių autorė. 

Komentarai (6)
  1. Puiku

    Dėl bausmių, tai žinoma, jos čia mažiausia problema. Kaip minėta, mirties bausmės siūlymas yra nesąmonė, ne bausmėje problema. Ir visiškai teisingai, kad yra teisės aktų įgyvendinimo spraga, bet ji yra ir dėl to, kad yra ir teisės spragų aukų apsaugos ir smurto prevencijos srityse. Stambulo konvencija čia tikrai galėtų padėti, taip pat galėtų padėti ir JT CEDAW comiteto rekomendacijų, skirtų specialiai Lietuvai, įgyvendinimas.
    Orvelišką įspūdį palieka toks smegenų plovimas, po kurio net teisininkai nedrįsta atsiversti teisės akto ir paskaityti, ar tikrai ten žadamos vienalytės santuokos ir lyties keitimo operacijos. Akivaizdu, kad turite kažkokią nuomonę apie šiuos klausimus, bet neverta dėl to leistis į ginčus, nes Konvencijoje šių klausimų – nėra.

    2017 05 19 / IP: 130.238.231.193


    Netinkamas komentaras?

  2. Valstietis

    Lietuvoje įstatymų, ginančių moterų teises pakanka, bausmės adekvačios, tačiau su jų veikimu kai kurių problemų yra (pvz. sutuoktinių realus “atskyrimas”). Bet čia konvencija nieko nepadės. Orveliškų naujadarų kūrimas, nesvarbu ar tai daro JT ar kitos tarptautinės organizacijos, nėra gerai. Socialinė lytis yra nonsencas. EŽTT homosantuokų nelaiko žmogaus teise. Homoseksualumas išbbrauktas iš ligų sąrašo ne mokslinių tyrimų padrindu, o grynai politiškai. Lyties pakeisti neįmanoma – tai psichikos problema. Mums neduota galimybė keisti Gamtos dėsnius. Kiek kas bandė naudoti socialinę inžineriją keičiant žmogų (Hitleris -antžmogį, Stalinas – tarybinį žmogų), visada virsdavo didžiule tragedija žmonijai. Dabartinių kairiųjų liberalų svaičiojimai taip pat neišvengiamai iššauks tokius pačius rezultatus.

    2017 05 19 / IP: 188.69.212.88


    Netinkamas komentaras?

  3. Puiku

    Tai juk tik dar blogiau, jeigu esate teisininkas…
    Bet koks teisininkas pradeda nuo teisės aktų skaitymo. Eikite ir skaitykite, juk tekstas lietuvių kalba, ir pagalvokite, kur ta didžioji revoliucija, ir, kaip nuolat teigiama, lyties keitimo bei tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimas. Gender mainstreamingas įtvirtintas kaip bendra Jungtinių Tautų strategija 1997 metais, o soc.lytis kaip esminis faktorius JT moterų nediskriminavimo dokumentuose atsirado dar anksčiau. Taigi, ypatingo naujumo čia nėra – jūsų žodžiais kalbant, socialinė lytis jau labai seniai “prakišta.” Ir Jungtinių tautų, ir Europos Sąjungos, ir Europos Tarybos lygmenimis.
    O dėl smurto prieš moteris mažinimo, tai taip – nerimtai kovojama. Mirties bausmės siūlymas nėra rimtas bandymas kovoti, tai patyčios iš problemos. Rimtas bandymas būtų užtikrinti apsaugą (to daugeliu atveju nėra), aiškintis, kodėl prastėja tam tikri indikatoriai, pasirūpinti prevencija, ko dabar nėra, tobulinti baudžiamosios teisės normas, kurios šioje srityje neatitinka minimalių standartų, ir t.t.
    Stambulo konvencija galėtų padėti, nes tam ji ir skirta. Bet galima ir patiems stengtis, išradinėti dviratį, nors Europos Taryba tam jau skyrė krūvą lėšų ir mes (t.y. Lietuvos atstovai) tame taip pat dalyvavome.
    Be to, kad padėtų įstatymų leidyboje, tarptautinės teisės ratifikavimas yra ir politinis signalas. Gebėjimas sudaryti tarptautines sutartis, prisiimti įsipareigojimus pagal jas – tai juk vienas pagrindinių valstybingumo pagrindų, t.y. taip ir atskiriame, ką galime pripažinti valstybe. Tačiau jei prisiimti įsipareigojimų negalime, nes Rusija ir Šv. Sostas prieš, ką tai sako apie mūsų valstybingumą?

    2017 05 18 / IP: 130.238.231.193


    Netinkamas komentaras?

  4. Valstietis

    TO puiku. O dabar “netikrai” kovojam? Gal smurtas prieš moteris Lietuvoje dekriminalizuotas? Tai ką dar gali pakeisti viena konvencija? Kad norima prakišti socialinę lytį, tai ir teisiškai neišprususiam aišku. Tarp kitko esu teisininkas ir visą gyvenimą pradirbau toje sferoje. Tai kad Tamsta nelebai gali mane apšviesti toje sferoje…

    2017 05 18 / IP: 188.69.194.23


    Netinkamas komentaras?

  5. Puiku

    Na tikrai, Lietuvai būdinga “perteklinė” apsauga nuo smurto ir žmogžudysčių. Tačiau nužudžius dar vieną moterį, Žemaitaitis ar Gražulis pareikalauja grąžinti mirties bausmę. Fantazijos neužtenka kam nors gudresniam sugalvoti. Negi naudosies tarptautiniais dokumentais, specialiai sukurtais šiam tikslui? Valstiečio komentaras puikiai atskleidžia trumparegišką požiūrį į tarptautinę teisę – “aj, aš viso to nesuprantu, ir man atrodo, užteks mūsų ūkio taisyklių. Be to, ir kunigas sakė, kad ten kažkas negero.” Tik norint būti gerbiama valstybe, turime ir elgtis kaip tarptautinės bendrijos nariai. Ratifikavimas nesukeltų jokios radikalios revoliucijos (deja), tačiau tai jau būtų tam tikras signalas, kad rimtai norime kovoti su smurtu prieš moteris.

    2017 05 18 / IP: 130.238.231.193


    Netinkamas komentaras?

  6. Valstietis

    Puikiai parodyta, kodėl nereikia ratifikuoti Stambulo konvencijos. Tai tiesiog perteklinis dokumentas.

    2017 05 18 / IP: 188.69.194.23


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai