Komentaras

Neišmoktų pamokų kaina – žmonių gyvybės

Pernai klausiau: „Kiek Lietuvoje kainuoja žmogaus gyvybė“ . Biurokratų atsakymo taip ir neišgirdome. O paskutinįjį 2014 m. mėnesį galime tikrai pavadinti „kruvinuoju“, nes Lietuvoje vėl buvo žudomos moterys dėl „nelaimingos meilės“ ir įžeistų įsimylėjėlio jausmų“. Vienas pasirinko „išeitį“ – susisprogdinti automobilyje kartu su „nepaklusnia mylimąja“, kitas atėjo į bandančios nutraukti smurtinius santykius buvusios „širdies draugės“ namus ir ją subadė peiliu. Kartu nužudė ir ten pat buvusį kitą žmogų.

Daiva Baranauskienė: "Ir ne tame esmė, ar naujieji SP centrų konkurso laimėtojai siejami su kažkuria politine partija. Čia jau SADM reikalas – užtikrinti, kad jos vykdomi konkursai vyktų skaidriai, be interesų konfliktų. Pilietinei visuomenei vis tik labiau rūpi, kad nauji, galimai nepasiruošę pagalbos teikėjai nepakenktų nuo smurto nukentėjusių asmenų interesams, o valstybės tarnautojų neišmoktos pamokas, jei ir mokėtume, bet bent jau ne žmonių gyvybių kaina." (manoteises.lt nuotr.)

O kiek jau buvo analogiškų susidorojimų, tik nužudymo įrankiai kiti? Ir ką tokiais atvejais sako teisėsaugos atstovai? „Lietuvoje daug buitinių konfliktų, jie dažnai kyla skyrybų metu“ -, po Panevėžio tragedijos teigė VRM ministras S. Skvernelis. Jis pabrėžė, kad sulaikyti tokius asmenis reikia pagrindo , priešingu atveju būtų pažeistos žmonių teisės, jeigu jie būtų sulaikomi 48 valandoms. Ką gi, saugant vienų žmonių teises, neapsaugoma moterų, bandančių  nutraukti  žalojančius santykius su smurtautojais, teisė į gyvybę. Ir, jei ministras jau žino, kad skyrybų metu padaugėja „buitinių konfliktų“ (taip sušvelnintai  jis, matyt, vadina smurtą artimoje aplinkoje), turėtų išgirsti pagalbą smurtą patiriančioms moterims teikiančių NVO perspėjimus, kad į grasinimus tokiose situacijose policija turėtų žiūrėti itin rimtai (kolegų iš JAV duomenimis, tikimybė būti nužudytai nutraukiant santykius  padidėja 75 procentais). Kaip daugybos lentelę tai turėtų įsiminti ne tik ministras ar Generalinis komisaras, bet ir visas Policijos departamento struktūros personalas, įskaitant patrulius ir tyrėjus. Kad šią pamoką vertėtų pasikartoti, galime spręsti iš žiniasklaidoje nuskambėjusio fakto, kad tyrėja Panevėžyje ne tik pasidalino su  įtariamuoju informacija apie grasinimų išsigandusios moters ir jos draugų kreipimąsi, bet ir perdavė jam telefono ragelį savo akivaizdoje pakalbėti su auka: „Mažute, ką tu prisigalvoji?“ nutaisė nekaltą balsą potencialus žudikas ir buvo paleistas.

Vis dėlto, norėčiau pasidžiaugti, kad pagalbą smurto aukoms teikiančios organizacijos dažniausiai randa bendrą kalbą su policijos pareigūnais, mokomės vieni iš kitų, mokomės kartu. Tai teikia vilčių. Ko nepasakysi apie perspektyvas, bendradarbiaujant su Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (SADM, kuri, be kita ko, dar turėtų vykdyti ir Lyčių lygybės ministerijos funkcijas).  Liūdina ir pastarosios sukurta apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje programa (pastarojoje ne tik neliko su lytimi susijusio smurto sąvokos, bet pagrindine prevencine priemone tapo „darbas su smurtautoju“), ir nuolatiniai nesklandumai (švelniai tariant), kurie lydi šios ministerijos organizuojamus konkursus.

Koalicija „Moters teisės – visuotinės žmogaus teisės“ (vienijanti 12 nevyriausybinių organizacijų) dėl pastarosios problemos šių metų sausio 7 d. surengė spaudos konferenciją, kurioje kėlė nepatogius klausimus. Vienas iš jų, – kaip atsitiko, kad Nacionalinį konkursą prevencijai prieš smurtą vykdyti laimėjo niekam nežinoma, iki šiol šioje srityje nepasireiškusi asociacija „Keiskis“? Juk ir konkurso nuostatai buvo daugiau, negu keisti – per 13 dienų, skirtų pateikti paraiškai, reikėjo susirasti 50 partnerių visoje Lietuvoje. Žinoma, kad fiziškai tai neįmanoma (nebent esi tam pasiruošęs iš anksto), tačiau toji nežinoma asociacija, regis, tai sugebėjo. Tik kodėl tada įvairūs šaltiniai informuoja, kad SADM finansuojamą projektą „Įsileisk gerumo patrulį į savo namus“ įgyvendina ne „Keiskis“, o Jaunimo organizacija Darbas, siejama su viena iš politinių partijų. Nekeista, iš kur tokiu atveju per rekordiškai trumpą laiką atsirado 50 partnerių/padalinių, keista tik, kad reikėjo tokių apėjimų, o JOD Darbas neteikė paraiškos tiesiogiai.

Dar daugiau klausimų kyla dėl Specializuotos pagalbos centrų (SP centrų) finansavimo konkurso 2015 m. organizavimo.  2012 – 2014 metais visoje Lietuvoje pagalbą teikė 16 centrų, pro-aktyvus konsultavimas bei atvejų vadyba buvo užtikrinta visų savivaldybių gyventojams, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje. Pernai metais, LR Seimui pataisius Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, pranešimų, kuriuos policija perduoda pagalbos centrams, padaugėjo nuo 2,6 iki 4,5 karto. Nežiūrint į išaugusį darbo krūvį, daugiau finansavimo centrams biudžete numatyta nebuvo. Dar blogiau, be minėtųjų 16 centrų, tarp konkurso laimėtojų matome 4 naujas organizacijas. Anykščiuose tai Socialinės gerovės centras, kuris specializuotą pagalbą teiks šalia/lygiagrečiai (o gal konkuruodamas?) su prityrusiu Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centru. Šiauliuose –  Tarptautinė žmogaus gerovės asociacija (iki šiol specializuotą pagalbą visai Šiaulių apskričiai teikė ir toliau teiks Moterų veiklos inovacijų centras). Tauragės apskrityje – viešoji įstaiga „Sudoku“ (pavadinimo ironija) ir Asociacija Šilalės raj. kaimo bendruomenių koordinacinis centras (iki šiol Tauragės apskritį kuravo Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras). Atrodytų, lyg ir nieko blogo, organizacijų daugėja, paslaugos smurto aukoms bus prieinamesnės? Būtų nieko blogo, jei ne keletas neraminančių aspektų.

Pirma, skiriant lėšas papildomai 4 organizacijoms (kai bendras krepšelis nesikeitė), visoms kitoms finansavimas atitinkamai buvo nurėžtas (kaip jau minėjau, policijos pranešimų pagausėjo, darbo krūvis išaugo). Iš tos pačios SADM ne kartą teko girdėti: „kam tie atlyginimai nevyriausybininkams, juk ranką ant peties padėti, galima ir savanoriškais pagrindais?“. Tokie komentarai ne tik parodo visišką aukštus postus užimančių valstybės tarnautojų neįsigilinimą į pagalbos smurto aukoms organizavimą SP centruose, bet ir cinišką požiūrį į nevyriausybines organizacijas. O juk jose ne tik sukuriamos darbo vietos, bet ir dirba kvalifikuoti specialistai, įgyvendinamos gerosios pasaulio ir Vakarų Europos praktikos. Tačiau Lietuvoje valstybiniu lygmeniu vis praslysta, kad trečiasis sektorius kaip koks „trečiasis brolis“, kažkuo menkesnis, kvailesnis, tiesiog – dėmesio nevertas, galima ir rezultatų iš jo pareikalauti, ir auditą siuntinėti, o štai finansavimą  jo darbui galima ir sumažinti.

Dar labiau neramina, kad  praktiškai visos minėtos organizacijos yra naujai įsikūrusios, pavyzdžiui viešoji įstaiga „Sudoku“ Pagėgiuose, – 2014 m. liepos 24 d., Socialinės gerovės centras Anykščiuose – 2014 m. lapkričio 13 d. (lygiai penkios dienos iki SP centrų konkurso paskelbimo). Ilgiau veikia Šilalės raj. kaimo bendruomenių koordinacinis centras, tik kad jo veikla niekaip nesusijusi su specializuotos pagalbos smurto aukoms teikimu. Šis centras iki šiol rūpinosi kaimo bendruomenių apjungimu, puoselėja ir saugo tradicinius amatus, etnokultūrinį ir tautinį paveldą. Graži ir gerbtina veikla, bet kur čia pagalba smurto aukoms, juolab – specializuota ir kompleksinė? Šiauliečiai – Tarptautinė žmogaus gerovės asociacija, pagrindine savo veikla įvardija darbą su iš įkalinimo įstaigų sugrįžusiais asmenimis, jų apgyvendinimu ir integracija į darbo rinką, bendradarbiauja su Probacijos tarnyba. Irgi gražūs siekiai, bet ryškiai žaidžia „kitoje aikštelės pusėje“, tai yra, gal ir galėtų specializuotis, teikdami paslaugas smurtautojams, tačiau tikrai ne nukentėjusiems nuo smurto.

Įdomiausiai savo misiją mato Anykščių Socialinės gerovės centras:Darboholizmas, tabakomanija ar net seksomanija. Šias ir kitas anykštėnus kamuojančias problemas pasiryžęs spręsti Anykščių Socialinės gerovės centras, duris atvėręs lapkritį“ . Be to, mažiausiai du iš „naujųjų SP centrų“ (Anykščiuose ir Pagėgiuose) siejami su savo savivaldybių socialinių paslaugų centrais. Ar tai nėra mano ankstesniame straipsnyje apie biurokratus minėto galimo SADM plano – atiduoti visą pagalbos smurto aukoms teikimą savivaldybių įstaigoms – vykdymo pradžia?

Ir tegul LR SADM ministrė teigia, kad konkurso nuostatuose nebuvo reikalauta į laimėtojus pretenduojančių organizacijų patirties, teikiant pagalbą smurto aukoms, anot jos, pakanka, kad tą patirtį turėtų SPC darbuotojai – konsultantai. Paradoksas, bet tokiuose nedideliuose miesteliuose, kaip Anykščiai, Pagėgiai ir Šilalė, kur žmonės vieni pažįsta (ir be problemų gali įvardinti, su kokia partija kas susijęs), jau turintys didelį įdirbį smurto įveikime specialistai (kaip Elvyra Lasskaja iš Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centro ir Nijolė Meilutienė iš Tauragės moters užimtumo ir informacijos centro) visiškai nieko nežino apie tai, kur mokėsi ir kur patirties teikti specializuotą kompleksinę pagalbą smurto aukoms sėmėsi „naujieji kolegos“, šviežiai, it grybai po lietaus išdygusių organizacijų darbuotojai.

Kitas ministrės argumentas, atsakant į pilietinių organizacijų kritiką, yra, kad „monopolistai nenori užleisti pozicijų“. Gerbiama ministre, SP centrai ne elektrą ir ne šilumą gamina (nors ir anose srityse patirtis reikalinga), jie dirba ypač jautrioje srityje, su ypatingai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, todėl atiduoti šią funkciją naujokams „seksomanijos gydytojams“, o patyrusias, keliolikos metų patirtį turinčias organizacijas stumti į iš pagalbos teikimo, reiškia ne tik galimai nekompetentingomis konsultacijomis dar kartą sužeisti nuo smurto nukentėjusias moteris. Dar blogiau, tai gali reikšti dar daugiau tokių rezonansinių moterų nužudymų, kaip praėjusį kruvinąjį gruodį.

Ir ne tame esmė, ar naujieji SP centrų konkurso laimėtojai siejami su kažkuria politine partija. Čia jau SADM  reikalas – užtikrinti, kad jos vykdomi konkursai vyktų skaidriai, be interesų konfliktų. Pilietinei visuomenei vis tik labiau rūpi, kad nauji, galimai nepasiruošę pagalbos teikėjai nepakenktų nuo smurto nukentėjusių asmenų interesams, o už valstybės tarnautojų neišmoktos pamokas, jei ir mokėtume, bet bent jau ne žmonių gyvybių kaina.

Autorė yra Kauno moterų draugijos steigėja, Koalicijos „Moters teisės – visuotinės žmogaus teisės” atstovė.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai