Akušerė iš Lenkijos Stanisława Leszczyńska dvejus savo gyvenimus metus iki 1945-ųjų sausio 26 d. praleido Aušvico koncentracijos stovykloje. Tik 1965-aisiais ji ryžosi aprašyti savo patirtį.
Dvejus iš trisdešimt penkerių metų akušerės praktikos praleidau dirbdama kalinių akušere moterų koncentracijos stovykloje Aušvice. Tarp į stovyklą vežamų kalinių buvo ir daugybė nėščių moterų.
Man buvo pavestos akušerės pareigos trijuose barakuose, kurie buvo panašūs tiek struktūra, tiek išvaizda. Tik vienas iš jų turėjo plytų grindis, kituose dviejuose tokių nebuvo. Barakai buvo maždaug 120 pėdų ilgio, pastatyti iš medinių lentų, kuriose žiurkės išgrauždavo didžiules skyles.
Barakuose prie sienų iš abiejų pusių stovėjo triaukščių lovų eilės. Kiekvienoje lovoje ant purvino, plono, iš šieno pagaminto čiužinio, užteršto sudžiūvusiu krauju ir biologinėmis atliekomis, gulėjo po tris arba keturias sergančias moteris. Erdvės buvo tiesiog pergrūstos. Moterys savo kojas turėjo iškišti už lovos arba susisukti į kamuoliuką, kad galėtų išsitekti tokioje ankštoje erdvėje.
Senas šienas plonuose čiužiniuose jau buvo virtęs dulkėmis. Sergančios moterys miegojo ant beveik plikų lentų, kurios net nebuvo lygios. Lovos buvo suręstos iš įvairių nebenaudojamų durų ar senų pastatų langinių, kuriose buvo dalių, skausmingai duriančių į kūną.
Barako viduryje buvo pailga plytų krosnis, kurios abiejose pusėse degė ugnis. Tai buvo vienintelė vieta, kur moterys galėjo gimdyti vaikus. Nebuvo nieko kito, kas galėtų net ir laikinai atlikti šią funkciją.
Ugnis šiame įrenginyje buvo uždegama tik keletą kartų per metus. Žiemomis čia būdavo nepakeliamai šalta. Pastato viduje kiekvieną dieną matydavome nuo stogo karančius varveklius. Aš buvau vienintelė, kuri galėjo atnešti vandens naujagimiui ir jo motinai. Kad atneščiau kibirą vandens, užtrukdavau apie 20 minučių.
Nėščių moterų situacija tokiomis sąlygomis buvo beviltiška, o akušerės darbas – nepakeliamai sunkus. Nebuvo jokių antiseptikų, tvarsčių ir vaistų. Vieninteliai vaistai visoms sergančioms moterims tebuvo kelios tabletės aspirino per dieną. Iš pradžių dirbau viena. Sudėtingose situacijose, kai reikėjo profesionalaus gydytojo, veiksmų turėjau imtis pati.
Stovykloje dirbę gydytojai vokiečiai Rhode, Koenigas ir Mengele negalėjo „žeminti“ savęs gydydami ne vokiečius, tad neturėjau teisės prašyti jų pagalbos. Vėliau man keletą kartų pagelbėjo kitame barake dirbusi nepaprastai savo pacientams atsidavusi gydytoja Janina Wegierska.
Vėliau man padėdavo nuostabi lenkė gydytoja Irena Konieczna. Kartą susirgau šiltine. Gydytoja Irena Bialowna perėmė mano pareigas, rūpinosi manimi ir mano pacientėmis. Negaliu aprašyti Aušvico gydytojų darbo, nes nerandu žodžių, kurie galėtų nusakyti jų humaniškumą, pareigos jausmą ir herojišką darbą. Jų žmogiškumas ir prisiimta rizika amžiams išliko kalinių, kurie buvo kankinami ir badavo, kurie niekada nebegalės prabilti, atmintyje.
Gydytojai kovojo dėl masiškai naikinamų gyvybių, dėl vilties išlikti nebeturinčių žmonių, jie rizikavo savo pačių gyvenimais. Jie turėjo vos kelias aspirino tabletes ir didžiules širdis. Gydytojai šiomis sąlygomis dirbo ne dėl garbės, ne patenkinti prestižą ar asmenines ambicijas. Visos šios priežastys buvo išnykusios. Buvo likusi tik gydytojo pareiga gelbėti gyvybes bet kurioje situacijoje. Pareigą stiprino sielvartas, matant pacientų skausmą.
Asistavau daugiau nei trims tūkstančiams gimdymų. Visa tai vyko nepaprastai šlykščioje aplinkoje, pilnoje įvairių rūšių vabalų, žiurkių, infekcinių ligų, kur trūko vandens. Buvo dar daugybė pačių baisiausių dalykų, kurių net negaliu apibūdinti. Nieko panašaus savo gyvenime nesu mačiusi.
Kartą Lagerarztas paprašė manęs parengti statistiką apie infekcijas, kuriomis užsikrečiama gimdymo metu, bei kūdikių ir jų motinų mirštamumo lygį. Atsakiau, kad nesusidūriau su nė vienu kūdikio ar motinos mirties atveju. Lagerarztas pažvelgė į mane, negalėdamas patikėti. Net ir pačios garsiausios vokiečių klinikos, jis sakė, negalėtų pasigirti tokiu sėkmingumu. Jo akyse mačiau neapykantą ir pavydą.
Paskutinėse nėštumo stadijose moterys turėjo taupyti savo duonos porcijas, kad už jas vėliau galėtų nusipirkti antklodę. Antklodė po to būdavo suplėšoma juostelėmis, iš kurių moterys darydavo sauskelnes kūdikiui, nes koncentracijos stovykloje nebuvo įmanoma nieko gauti vaiko reikmėms.
Barake nebuvo jokio vandens, tad vystyklus plauti buvo labai sunku. Palikti baraką buvo griežtai draudžiama. Taip pat buvo draudžiama judėti ir barako prieigose. Išskalbtus vystyklus moterys paprastai džiovindavo ant savo nugarų arba kojų. Džiovinti skalbinius po atviru dangumi nebuvo leidžiama, už tai galėjo grėsti ir mirties bausmė. Nebuvo jokio naujagimiams tinkamo maisto, net lašelio pieno.
Iki 1943-iųjų gegužės visi Aušvice gimę kūdikiai buvo nužudomi pačiu brutaliausiu būdu. Jie būdavo skandinami statinėje. Tai darė sesuo Klara ir sesuo Pfani. Pirmoji iš jų pati buvo akušerė ir pateko į stovyklą už tai, kad nužudė vaiką. Kai aš prisiėmiau akušerės pareigas, jai buvo uždrausta tęsti šį darbą, prarado į jį teises. Jai atiteko pareigos, kurioms ji buvo kur kas labiau tinkama. Ji tapo vadeiva, atsakinga už baraką. Jai padėjo raudonplaukė prostitutė sesuo Pfani. Po kiekvieno gimdymo iš jų kambario būdavo ilgai girdėti, kaip teka vanduo. Netrukus po to jaunos mamytės savo kūdikius matydavo išmestus priešais baraką ir griaužiamus žiurkių.
Nuo 1943-iųjų kai kurių kūdikių situacija pasikeitė. Vaikai, kurie turėjo mėlynas akis ir šviesius plaukus, buvo atimami iš jų motinų ir siunčiami į Vokietiją germanizuoti. Kiekvieną naujagimių išvežimą lydėdavo su niekuo nepalyginami motinų sielvarto riksmai. Kol kūdikis būdavo kartu su savo motina, motinystė pati savaime kūrė vilties spindulėlį. Atsiskyrimas su naujagimiu pranokdavo bet kokią netektį.
Žydų vaikai buvo vis dar skandinami pačiu brutaliausiu būdu. Nebuvo jokios galimybės žydų vaiką paslėpti ar įmaišyti tarp kitų vaikų. Sesuo Klara ir sesuo Pfani gimdymų metu ypač įdėmiai stebėdavo žydų motinas. Ant naujagimio kūnelio būdavo ištatuiruojamas jo motinos numeris. Po to Klara ir Pfani paskandindavo vaiką statinėje ir jo kūnelį išmesdavo laukan. Kitų vaikų gyvenimas buvo dar baisesnis, jie mirdavo iš bado. Jų odelės tapdavo plonos ir peršviečiamos, plika akimi būdavo matomos kraujagyslės, raumenys ir netgi kaulai. Rusų naujagimiai išgyvendavo ilgiausiai. 50 proc. moterų buvo iš Rusijos.
Pati baisiausia mano atmintyje išlikusi moters iš Vilniaus istorija, kuri buvo išvežta į Aušvicą už dalyvavimą pogrindžio judėjime. Jos kalinio numeris buvo pašauktas praėjus vos kelioms sekundėms po jos gimdymo. Bandžiau pasikalbėti su prižiūrėtoju apie jos situaciją, tačiau tai nepadėjo, prižiūrėtojas tik dar labiau susierzino. Supratau, kad ji buvo šaukiama į dujų kamerą. Ji suvyniojo kūdikį į purvino popieriaus skiautelę ir prispaudė prie savo krūtinės. Jos lūpos pradėjo judėti taip tarsi ji dainuotų. Taip daro motinos, kai beviltiškai bando apsaugoti savo vaikus nuo šalčio, alkio, neįmanomų sąlygų. Tačiau ji negalėjo išleisti jokio garso, tik per baltą veidą tekėjo didžiulės ašaros ir krito ant mažyčio kalinio galvelės.
Nežinia, kas yra labiau tragiška – ar dviejų pačių artimiausių būtybių mirtis kartu, ar motinai tapti savo naujagimio mirties liudytoja, ar palikti vaiką pasaulyje, žinant, kad negalėsi jam suteikti jokios apsaugos. Sunku pasakyti.
Keliaujant po visus šiuos baisius atsiminimus, mane visą laiką užplūsta viena mintis. Visi vaikai gimė gyvi. Jų tikslas buvo gyventi! Tačiau tik trisdešimt iš jų išgyveno stovyklą. Keli šimtai vaikų buvo nusiųsti į Vokietiją, kad augtų kaip vokiečiai, daugiau nei pusantro tūkstančio buvo nuskandinti seserų Klaros ir Pfani, daugiau nei tūkstantis mirė nuo šalčio ir bado (Šie skaičiai nefiksuoja statistikos iki 1943-iųjų balandžio).
Niekada neturėjau galimybės pateikti šios ataskaitos sveikatos departamentui. Dabar tai darau atminimui tų, kurie niekada neturėjo galimybės prabilti apie neteisybę. Darau tai motinų ir jų vaikų atminimui. Jei mano tėvynėje, nepaisant skaudžios karo patirties, santvarka vėl pradėtų eiti prieš žmogaus gyvenimą, žinau, kad mes galime kliautis visomis akušerėmis, visomis tikromis motinomis ir tėvais, padoriais piliečiais, kurie gali stoti už individo teisę į gyvenimą ir ypač už savo vaikų teisę.
Nepaisant gyvenimo sąlygų, visi koncentracijos stovykloje gimę vaikai savo gimimo momentu buvo gyvi ir sveiki. Prigimtis, priešingai nei neapykanta, už savo teises kovoja atkakliai, randa nesuvokiamų išteklių, kurie gali priešintis tamsai. Prigimtis yra didi akušerių mokytoja. Jos abi kovoja už saugų gyvenimą ir taip pasauliui pasiūlo patį nuostabiausią dalyką – šypseną kūdikio veide.
Pagal brightside.me parengė Vaiva Lanskoronskytė
