Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Skaitinys

Nori sužlugdyti gerą reikalą – patikėk organizavimą biurokratams. Arba kiek Lietuvoje kainuoja žmogaus gyvybė?

Kauno moterų draugijos direktorė Daiva Baranauskienė (manoteises.lt nuotr.)

Daiva Baranauskienė, Kauno moterų draugijos direktorė | 2014 07 31
Komentarų skaičius

1

Smurtas artimoje aplinkoje vis dar populiarus „tautinis sportas”. Nukentėję asmenys vargina policiją, bylomis apkraunami teismai, kai kurie, sumaniausi, patys ieško pagalbos. Štai apie šios pagalbos organizavimą ir norėčiau pakalbėti.
Dar kartą „muša, nes myli” ir kam tai nepatinka

Pagalba smurto aukoms – sunkus ir atsakingas darbas. Mano kolegės iš nevyriausybinių organizacijų (NVO), kurios tą darbą dirba po 10, 15 ar net 20 metų, patvirtins, kad jis ir labai nedėkingas. Taip yra todėl, kad ilgas buvimas santykiuose, kur prieš moterį smurtaujama, padaro savo „juodą darbą”, suformuoja įsikalbėtą bejėgiškumą, baimę keisti gyvenimą, o neretai ir – potrauminio streso sutrikimą. Su aukomis dirbantys specialistai žino, kad moterys gali „atkristi”, susitaikyti su smurtautoju, pakeisti parodymus, po to gėdytis grįžti pas konsultantę, nes jaučiasi ją apvylusios (būna atvejų, kai, susitikusios, pereina į kitą gatvės pusę, kad nereikėtų susidurti akis į akį). Moteris akcentuoju todėl, kad Policijos departamento duomenimis tarp besikreipiančių pagalbos jų yra net 95 procentai, ir todėl, kad ES programiniuose dokumentuose jau praėjusiame amžiuje įvardinta, kad smurtas prieš moteris atsiranda dėl lyčių galios disproporcijos visuomenėje, o ne šiaip dėl kažkokių „blogiukų ar girtuoklių mušimosi”).

Viščiukus skaičiuoja rudenį. Kaip skaičiuosime „pasveikusius” nuo smurto?

Tas vadavimasis iš smurtinių santykių vyksta ilgą laiką, atkritimai kartojasi, todėl greitų, lengvai suskaičiuojamų rezultatų nėra ir negali būti. Betgi finansuojanti pagalbos teikimą LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (LR SADM) nori tą rezultatą suskaičiuoti, juk reikia sužinoti, gal įmanoma kažką sutaupyti? Nesvarbu, kad šiuo atveju tas taupymas vyktų žmogaus saugumo ar net gyvybės sąskaita.

Bet kaip pamatuoti pagalbą teikiančių organizacijų darbo efektyvumą? Gal suskaičiuoti, kiek konsultuotų moterų nutraukdamos smurtinius santykius išliko gyvos? Amerikiečių duomenimis tikimybė tuo metu būti nužudytoms išauga net 75 (!) procentais.
Ar, atvirkščiai, skaičiuoti, kiek moterų nenužudė smurtautojų po eilinės išgyventos atakos? Išsiverkė tamsiame kampe, išsigydė sulaužytą nosį ar išdraskytą vaginą, bet įveikė impulsą vienu peilio smūgiu viską užbaigti. Beje, tos, kurios impulso neįveikė, nuteisiamos, kaip viršijusios būtinąją gintį, nes Lietuvos teisėje patirtas smurtas nėra nei švelninanti, nei išteisinanti aplinkybė.
O gal, geriausias to efektyvumo įrodymas būtų tai, kad moterys, ir neišsiskirtų, ir pagalbos kreiptis nustotų? Būtų „nušauti du zuikiai”: pagerinta nusikalstamumo statistika ir išsaugota tradicinė šeima su savo vertibėmis, kuriomis remiantis vyras – patriarchas kontroliuoja ir valdo „savo moterį”, jausdamas šventą pareigą ją „sutvarkyti”. Šis variantas gražiai susišauktų ir su RKB giesmelę giedančių visu būriu dagių, vareikių ir gražulių požiūriu.

Lyčių (ne)lygybės ministerija?

Panašu, kad tokią išeitį renkasi ir vis skirtingų partijų deleguotų ministrų vadovaujama LR SADM, kuriai (o, likimo ironija), priskirtos ir lygių galimybių ministerijos funkcijos.

Jau dešimt metų stebiu šios ministerijos veiklą ir matau, kaip įnirtingai iš programinių dokumentų trinamas smurto šeimoje, kaip su lyčių nelygybe susijusio reiškinio supratimas ir įvardijimas, kaip užsispyrusiai jos tarnautojai (kurie, be abejo, labiau mėgsta būti vadinami valdininkais) laiko smurto mažinimo programas šeimos ir bendruomenių, o ne lygių galimybių skyriuose (prisiminkime, juk šeimą, kokia ji bebūtų reikia IŠSAUGOTI). Kaip smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir tęstinės pagalbos aukoms finansavimo konkursų jau kelinti metai nesugebama paskelbti anksčiau rugpjūčio mėnesio, o finansavimas konkurso laimėtojus pasiekia lapkritį (priminsiu, kad tai – visų metų darbui skirtos lėšos).

Lietuviškieji saliamonai (ką siūlo biurokratai?)

Neseniai LR SADM „pagimdė” Veiksmų planą, kuriame numatyti veiksmai įgyvendinti jau keletą metų marinuojamai Valstybinei smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims 2014–2020 metų programąi. Ir ką mes regime plane? Ogi – “Skirti lėšų savivaldybių įstaigoms, teikiančioms socialines paslaugas, ilgalaikę psichologinę pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims”. Kodėl savivaldybių įstaigoms, o ne NVO, kurios tą jau daro ir turi įdirbį? Ar ne todėl, kad už ES dotacijas regionuose pastatyti krizių centrai stovi beveik tušti, o klientus jų užpildymui reikia vos ne sugaudyti? O ar gali būti kitaip su tokiu „valstybiniu” požiūriu, kai į „mišrias socialines paslaugas” sumetami visų rūšių klientai: išėję iš kalėjimo, benamiai, priklausomi nuo narkotikų ir…. smurtą patyrusios moterys? Ir kai, apgyvendinę nukentėjusiąją, savivaldybės įstaigos darbuotojos lygiai 17 val. užrakina „saugaus prieglobsčio duris, palikdamos klientę vieną (tikras atvejis, savivaldybė autorei ir redakcijai žinoma). Kas bus, jei po 17 val. kils gaisras? Jei vienos užrakintos moters (priminsime, dažnai kenčiančios nuo potrauminio streso sutrikimo) fizinei ar ar psichinei sveikatai kils pavojus? Ir ar ji spės prisišaukti pagalbą? Tai, matyt, nerūpi nei ministerijos, nei savivaldybių tarnautojams.

Bet, keista, tai rūpi mums, nevyriausybininkėms. Todėl liepos mėnesį atlikome beveik beprecedentį žygį – net 14 organizacijų raštu kreipėsi į valstybės vadovus dėl klientui palankių paslaugų žlugdymo bei prieštaraujančio ES gerąjai praktikai NVO išstūmimo iš smurto artimoje aplinkoje įveikimo proceso.

Kas bus toliau? Dideliu optimizmu netrykštu. Jei politikų ar biurokratų planas ir yra išstumti NVO ir „paremti” valdiškas įstaigas, jis ir bus įgyvendintas. Tada gražios, švarios ir…. tuščios ar pustuštės biudžetinės įstaigos gaus dvigubas lėšas iš valstybės biudžeto, o NVO, atkirstos nuo savo ir taip menkų finansavimo šaltinių nusigaluos natūralia mirtimi.

O klientės? Tos smurtą patiriančios, kurių per metus apie 20 nužudoma, nes smurto ratas jas galutinai įtraukė?O kam jos rūpi? Svarbu, kad popieriukai būtų pagal dokumentų tvarkymo ir saugojimo taisykles sudėlioti, o viešieji pirkimai tinkamai suforminti.
O gal nebijokime? Vieną kartą išdrįskime pasakyti: „Karalius nuogas”?

Ne valdininkai turi valdyti pilietinę visuomenę, o tarnautojai – dirbti viešojo intereso ir tos visuomenės labui.
Ir ne viena ponia, kad ir iš pavyzdinės biudžetinės įstaigos, tarsi koks „pilkasis kardinolas”, beveik kiekviename SADM posėdyje akcentuojanti, kokie netikę tie nevyriausybininkai, ir kaip jie blogai dirba, turėtų formuoti bemaž visą smurto įveikimo socialinę politiką valstybėje.

Tą politiką turėtume kurti mes visi, nesiskirstydami į sektorius, o siekdami glaudesnio bendradarbiavimo ne tik „vardan tos, Lietuvos”, bet ir vardan žmogaus teisių gynimo ir gyvybių išsaugojimo. Juk yra Lietuvoje organizacijų, kurios dirba ‚ne valdiškai”, kurios turi ilgametę patirtį ir dega idėja sumažinti smurto apraiškas, tereikia tik netrukdyti joms ir skirti adekvatų institucinį rėmimą.
————————
Autorės vadovaujama organizacija yra Specializuotos pagalbos centras (SPC), taip pat visuomeniniais pagrindais atlieka SPC tarnybos Koordinacinio centro funkciją.

Smurtą artimoje aplinkoje patiriančios moterys iš Kauno apskrities į mus gali kreiptis pagalbos tel. 860389833, el. paštu kmd.asoc@gmail.com.

Seksualinio pobūdžio prievartą patyrusios moterys iš visos Lietuvos gali kreiptis tel. 865500775, el. paštu kmd.asoc@gmail.com (teikiama profesionali teisininko, psichologo pagalbą bei atstovavimas bylose)

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki

  1. Vilniaus miesto SPC

    Kalbant apie valdzios moteru/vyru poziuri i pilieciu visuomene, tai ne ka geresni ir parlamentarai, kurie nusprende, kad “patys zino geriau”, pareiske, kad SPC “tingi dirbti” ir prieme pataisas, pagal kurias nuo 2016 m. sausio 1 d. SPC tures dirbti 24/7. Nesvarbu, jog tai iskreipia tarnybos esme, nesvarbus ir praktiku nuoseklus argumentavimas. Apsilankyti SPC ir is arciau pasidometi ju darbu nera laiko, valstybines svarbos uzdaviniai neleidzia. Tos pacios pataisos ipareigoja policija siusti SPC informacija apie visus smurto atvejus (21 tukst.atveju per 2013 m.!), taciau pasirupinti SPC zmogiskuju ir materealiuju istekliu atitikimu iskeltiems uzdaviniams taip pat nera laiko – valstybines svarbos reikalai, matyt, ir vel spaudzia. Reta parlamentare teikiasi atsakyti i laiskus, net tuo atveju, kai informacija siunciama jai paciai paprasius. Ka jau bekalbeti apie parlamentine kontrole, kuri praktiskai nevykdoma, ir ministerijos, kurios taip pat “zino geriau”, daro ka nori, velgi, nei nemanydamos atsizvelgti ar i ekspertu, ar i tiesiog praktiku rekomendacijas. Ar jau pamirsome, kad Istatyma parase moteru nevyriausybines organizacijos?? Beje, kaip ir daugelyje Europos ir Pasaulio saliu. Verkti norisi del valdzios zmogu ispuikimo.