Komentaras

Pasiklydus santykiuose: kas yra nesmurtas?

Pastaruoju metu viešoje erdvėje labai daug aiškinimosi, kas yra smurtas, o kas ne visai smurtas, kaip yra gražu ar negražu apie tai viešai kalbėti, ar kaip reikėtų į jį reaguoti.

K. Levickaitė, Daliaus Naginevičiaus nuotr.

Visai neseniai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba buvo barama kai kurių politikų ir institucijų už socialinę akciją, kurios tikslas buvo skatinti atpažinti smurtą. Problema įžvelgta tame, kad pagrindinę heroję dėl patirto smurto šeimoje kaltina kiti klipo personažai: mama, draugė, policininkas, vaiko teisių apsaugos specialistė, kunigas, teisėjas. Nors tokie labai dažni moterų patyrimai buvo aptikti atliekant išsamų tyrimą, o liudijimai labai svarbūs siekiant padėti smurto aukoms gauti reikiamą pagalbą ir paramą iš visuomenės narių, tačiau tokia asmeninė gynybinė reakcija, ginant savo institucijas ar luomus, tik patvirtina, kad nenorime rimtai matyti ir traktuoti šios problemos.

Panaši, tik jau smarkiai stipresnė, gynybinė reakcija driokstelėjo Kauno įvykių fone dėl iš šeimos tarnybų laikinon globon paimtų vaikų. Vietoje bandymų konstruktyviai spręsti sistemines bėdas ir siekti reikalingų individualizuotų paslaugų užtikrinimo šeimoms, kilo masinė panika dėl galimai masiškai iš šeimų atimamų vaikų. Procesas pasileido visu pajėgumu, sėdamas paniką Lietuvos šeimose ir tenkindamas įvairių „už teisingas šeimas“ pasisakančių judėjimų aistras.

Skaičiuojant XXI amžiaus antro dešimtmečio pabaigą, tai jau yra nemenkas pasiekimas. Nes daug metų smurtas artimoje aplinkoje nepasiekė žiniasklaidos aktualijų puslapių, tykiai sau tarpo smurtui palankioms visuomenės normoms dangstomuose namų ūkiuose.

Pamenu, kaip prieš gerus du dešimtmečius gyniau magistro diplominį darbą geriausiu Lietuvos universitetu vainikuojamame alma mater. Tyriau vaikų patirtis dėl seksualinio, fizinio, emocinio smurto ir apleistumo. Nenuostabu, kad beveik visi vaikai buvo patyrę smurtą, daugiausiai – emocinį. Tokius darbo rezultatus sukritikavo tuometinė akademikų komisija kaip nepatikimus, nes nejaugi galime truputį smurto patyrimo vertinti rimtai? Analogiškus klausimai ir keliami ir šiandien, tik jau kitame lygmenyje – Vaiko teisių pagrindų įstatyme.

Taigi išsilavinimas, netgi psichologinis, nėra vienintelė prielaida, sąlygojanti tvirtas vertybines nuostatas dėl smurto. Ir šiandien viešojoje erdvėje galima atrasti tokių nevienareikšmiškų pasisakymų, kaip vieno psichologijos mokslo daktaro: „Seimas daro tai, ką sugalvoja, ir labai gaila, kad negalvoja, kaip tai paveiks visuomenės savijautą. Savo smėlio dėžėje žaisdami politikai sukūrė įstatymą, kuris per akimirką tėvus ir pedagogus padarė potencialiais nusikaltėliais.“ Kita itin daug viešai kalbanti, knygas rašanti psichologė vis kelia savo populiarumą gindama šeimos teisę auginti savo vaikus, kaip jie mano esą teisinga, lyg nebūtų Lietuvoje ratifikuota Vaiko teisių konvencija, pabrėžianti pamatinį vaikų teisių apsaugos principą, jog vaikas nėra tėvų nuosavybė.

Reikia sutikti, kad įstatymo įgyvendinimo kontekste dar reikia labai daug ką nuveikti: sukurti veiksmingą vaiko teisių apsaugos sistemą, keliant jos darbuotojų profesionalumą ir suteikiant įvairias reikalingas paslaugas. Būna, kad sistema ar jos dalyviai klysta, reikia taisytis. Tačiau gerai įsigilinus į aukščiau minėto psichologijos mokslų daktaro pasisakymą galima suprasti, kad ne tėvai ir pedagogai turėtų išmokti naujų būdų reaguoti, o įstatymo kartelė turi būti nuleista iki įprasto, arba, kaip grupė Seimo narių siūlo vadinti, „proporcingo“ smurto lygio. Tai nėra psichologijos mokslu ar įrodymais grįsta mintis.

Statistika negailestinga: tikimybė patirti smurtą namuose yra didesnė nei tamsiu paros metu gatvėje. Daugiau nei pusė visų dėl smurto užregistruotų nusikaltimų mūsų šalyje įvyksta artimoje aplinkoje.

2017 m. Lietuvos policija gavo apie 48 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje. Tai yra apie 130 kreipimųsi per dieną. Iš viso per metus buvo užregistruoti 10 968 nusikaltimai dėl smurto artimoje aplinkoje. Tai – 30 per dieną. Kas šešta smurto auka – vaikas, o aštuonios iš dešimties smurto artimoje aplinkoje aukų – moterys.

Belieka tik pasvarstyti, kiek asmenų dėl smurto niekur nesikreipia ir kiek yra patiriama emocinio, psichologinio smurto, kuris niekaip nefiksuojamas. Vaikai, kaip žinia, yra tie Lietuvos piliečiai, kurie patys nesikreipia, nes yra priklausomi nuo suaugusiųjų, per maži tam ir myli savo tėvus besąlygiškai.

Džiugu, kad visuomenėje vyksta pokyčiai. Jeigu per 2016 metus buvo Lietuvos policija gavo 2681 pranešimų apie smurtą prieš vaikus, tai per 2017 metus tokių pranešimų – 5625. Tačiau ar vis dar daugės pranešimų apie įtariamą smurtą prieš vaikus po šios masinės visuomenės bauginimo ir dezinformavimo akcijos?

Šiaip bendrai lyg ir sutariame, kad smurtas yra negerai. O kas yra nesmurtas? Tai tik truputis „proporcingo smurto“, kuris nesiskaito? Ar fizinio smurto netaikymas, pasitelkiant kitas jo formas – emocinį smurtą įžeidinėjant ir menkinant, ar vaikų nepriežiūrą ir apleistumą?

Ne. Priešybė smurtui yra pagarba, įsiklausymas, pastanga suprasti ir atrasti kitus būdus spręsti konfliktus, santykiuose kylančias problemas, ar tai būtų vaikas, moteris, ar vyras, vyresnio amžiaus žmogus, ar kaimynas. To tenka mokytis, visų pirma suvokiant ir reflektuojant savo elgesį, nes niekas niekada mūsų to nemokė mokyklos suole, tikėtina – ir namuose. Ir štai čia pasirinkimas: kur mes norime dėti ribą? Ar pliaukštelėti per užpakalį, ar sustoti, nusiraminti ir spręsti kitaip? Kodėl gi nepasirinkus įsigilinti į save, įsiklausyti į kitus, mokytis, suprasti, pažinti, mąstyti, keistis? Norėtųsi, kad čia ir būtų pagrindinis vertybinis profesionalių psichologų darbas tiekiant paslaugas šeimoms, tėvams, vaikams.

Gali būti sunku, tikrai gali būti velniškai sunku netrenkti, nestumti, nešaukti ar suvaldyti savo pyktį, kai vaikai pyksta, nepaiso ribų, nedaro namų darbų, nuolat ginčijasi, nesimoko ar tranko durimis. Tačiau smurtiniai veiksmai to neišspręs. Norint būti geresniais tėvais, galima ir reikia pasigilinti į savo patirtis, kurias mes nešamės iš kartos į kartą ir prisiminti savo liūdesį ir skausmą, kuomet mus tėvai ar kiti suaugę mušė, pravardžiavo, skaudino, baudė emociniu šaltumu, nekreipė dėmesio į mūsų fizinius ar emocinius poreikius. Paguoskime save, savo vidinį vaiką ir gal tuomet atrasime empatijos, kuri įgalintų pagarbiai ir rūpestingai prieiti prie savo vaikų. Tikiu, kad tokiu būdu energija būtų nukreipiama kur kas konstruktyvesne linkme, mažiau rūpėtų nuleidinėti įstatymo nuostatų karteles smurtui ir pasiduoti masiniam bauginimui, kad kažkas ateis ir „atims vaikus“.

Žinoma, yra situacijų, kai vaikams reikia ir ribų, ir griežtumo. Tačiau visų pirma reikia suprasti, priimti ir atspindėti jų jausmus. Be to, ribų brėžimas ir taisyklių nustatymas toli gražu nėra susijęs su jokia smurtine išveika. Mums tenka mokytis. Mokytis auginti savo vaikus, bendrauti su savo artimaisiais žmonėmis. Kultūriškai mums tai nauja žinutė. Siūlau šią mintį ramiai rimtai apsvarstyti. Ar tikrai mes turėjome sąlygų išmokti konstruktyviai spręsti konfliktus ir iš tiesų stengtis suprasti save ir kitą, suvokti jausmus, susitarti? Ar tik ne čia būtų tikrasis šeimos stiprinimas, kurio Lietuvoje taip siekiame?

Daugybė tyrimų rodo, kad vaikystėje patirtas smurtas palieka gilius randus asmens gyvenimo kelyje: nerimo sutrikimai, depresija, polinkį į priklausomybes, sunkumai tarpasmeniniuose santykiuose ir daug kitų skaudžių sužeistos savasties aspektų, lydimų kančios. Todėl psichikos sveikatos ekspertai vienareikšmiškai pasisako, vaikai turi augti visapusiškai saugioje aplinkoje, kurią visų pirma turi užtikrinti tėvai, auklėdami vaikus be fizinio ir emocinio smurto.

Žinomos šveicarų vaikų psichologės Alice Miller žodžiais pradėjau savo magistrinį darbą prieš daugiau nei dvidešimt metų. Noriu juos pakartoti juos ir dabar: „Mes nežinome, koks būtų pasaulis, jeigu vaikai augtų nepatirdami pažeminimo, jeigu tėvai juos gerbtų ir rimtai juos vertintų kaip žmones.“

Komentarai (1)
  1. Indre

    Tikrai geras straipsnis, visiskai pritariu issakytai pozicijai.
    Tik kartelio straipsniui priduoda tai, jog straipsnyje minimi lengvai identifikuojami kolegos, kurie papuole i autores opozicijos akirati.

    2018 11 27 / IP: 142.134.28.132


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai