„Apie žmones iš naujo“

„Pirmoji fotografija“ (projektas „Apie žmones iš naujo“)

Bertos Tilmantaitės projektas „Pirmoji nuotrauka“ į lietuviškai kalbančią erdvę parveža genocido istoriją. Už tūkstančių kilometrų esanti Pietų Amerika buvo kolonizuota, jos gyventojai naikinami, o tie, kurie išliko, apsigyveno visuomenės paraštėse. Nuotraukomis, kurias kelionių žurnalai ir masinė žiniasklaida greičiausiai vadintų „egzotiškomis“, Berta Tilmantaitė pasakoja mums labai artimą skurdo, kilusio iš represijų ir okupacijos patirties, istoriją, kuri atsispindi ir jos pačios šeimos istorijoje: fotografės senelį sušaudyti vežė naciai, vėliau sovietai ištrėmė į Sibirą, o bene ankstyviausias jos pačios prisiminimas – Baltijos kelias, kuriame dalyvavo būdama beveik trejų metų.

Rosa Maria Chiliquinga (53 m.) ir jos anūkė Rosa Angelica Masaquisa (8 m.) kukurūzų lauke su savo avimis, B. Tilmantaitės nuotr.

Šis fotoprojektas yra rengtas keliaujant po Pietų Ameriką – Kolumbijoje, Ekvadore – ir bus tęsiamas Peru, Čilėje, Argentinoje. Jo metu fotografai Berta Tilmantaitė ir Lucas Cwierz simboliškai bandė nieko neturintiems žmonėms pasiūlyti galimybę turėti save – nuotraukoje.

Kelias fotoprojekto „Pirmoji nuotrauka“ fotografijas jau publikavo pasaulinis dokumentų persiuntimo gigantas „WeTransfer“, visą iki šiol parengtą ciklą pristatome manoteises.lt.

Fotoprojektas vadinasi „Pirmoji fotografija“. Kai Pietų Amerikoje keliavai kartu su Lucas Cwierz, fotografavote žmones, vietoje atspausdindavote nuotrauką, kurią ir atiduodavote nufotografuotam žmogui. Kaip kilo ši mintis? Tavo aplankytos bendruomenės gyvena ypač skurdžiai, turbūt maistas yra tai, ko ten žmonės labiausiai stokoja.

Viskas prasidėjo dar gerokai anksčiau, Nepalo kalnuose. Iš pradžių fotografavau žmones tik iš tolo – jie sustodavo, pasitempdavo, atrodė, kad jiems tai yra įvykis, kuris man padėjo atsikratyti baimės fotografuoti žmones. Po kurio laiko atsidūriau Mianmare, kur žmonės taip pat labai pozityviai reaguodavo į kamerą: į savo bambukinius namelius jie bėgdavo persirengti, tiesdavo ant rankų laikomus kūdikius, šypsodavosi.

Tęsiant keliones, fotografija tapo susitikimo su žmonėmis būdas. Kai parodydavau nuotraukas fotoaparate, žmonės prašydavo jas duoti, tačiau kur jų perkelti neturėjo – skaitmeninės technologijos yra prieinamos ne visiems. Tai atrodė neteisinga.

Iš kitos – mano kaip fotografės – pusės žvelgiant, aš pasiimdavau jų istorijas, išsiveždavau ir kažkur publikuodavau, o tie žmonės dažnai jų net nepamatydavo. Tada su Lucu pradėjome svarstyti, kaip būtų, jei galėtume tas nuotraukas iš tiesų atiduoti – koks tada būtų atgalinis ryšys?

Iš vienos pusės žvelgiant, maisto ar vandens atvežimas greičiausiai būtų naudingesnis, fotografijos išgyventi nepadeda, iš kitos pusės – duodi emociją ir dėmesį, galimybę valandai atsitraukti nuo kasdienės rutinos. O tuo pačiu ir likusiam pasauliui parodai, kaip gyvena žmonės, su kokiomis problemomis susiduria, taip gali bent iš dalies inicijuoti pokyčius.

Kai išsirengėme į kelionę po Pietų Ameriką, Kolumbijoje nusipirkome spausdintuvą ir pradėjome realiai tą daryti. Mums tai buvo dalinimasis, buvimas tos aplinkos, kurioje esame, dalis.

Iš vienos pusės žvelgiant, maisto ar vandens atvežimas greičiausiai būtų naudingesnis, fotografijos išgyventi nepadeda, iš kitos pusės – duodi emociją ir dėmesį, galimybę valandai atsitraukti nuo kasdienės rutinos. O tuo pačiu ir likusiam pasauliui parodai, kaip gyvena žmonės, su kokiomis problemomis susiduria, taip gali bent iš dalies inicijuoti pokyčius.

Kiek šie žmonės buvo anksčiau fotografuojami?

Kai kurie turi dokumentams skirtas nuotraukas, kai kurie apskritai neturi dokumentų. Daugelis jų neturi mums įprastos fizinės nuotraukos, o tas kontrastas, kai mes gyvename asmenukių pasaulyje, o šie žmonės neturi nieko, yra stulbinantis. Kiti turėjo, bet nuotraukas prarado kartu su savo turtu, pavyzdžiui, žemės drebėjimo Ekvadore metu. Į galutinę „Pirmos fotografijos“ projekto galeriją tų portretų neįtraukiau, bet buvo smagu jiems padovanoti fotografijas.

Mano tėtis mane fotografavo nuo vaikystės – turiu albumus, kuriuose esu kelių mėnesių, kelių metų ir taip toliau – man jie be galo svarbūs. Būtų labai liūdna, jei neturėčiau šios dokumentacijos. Jie tokių sąlygų dokumentacijai neturi.

Buvo labai keista, kad žmonės, matydami savo atvaizdą, sakydavo, kad nuotraukos yra labai gražios. Lietuvoje paprastai prašoma parodyti nuotrauką ir tada ją redaguoti – nuimti vieną, pridėti kitą, retušuoti ir t. t. Ten to visiškai nėra –paduodi fotografiją ir jie sako „Kaip gražu“. Aišku, kartais reakcijos būna labai įvairios: vieni lanksto iš laimės su ta vienintele nuotrauka, kiti klausia, kodėl tik vieną duodame.

btp_1152

Ši realybė, apie kurią pasakoji, man primena Lietuvą devyniasdešimtaisiais, kai turbūt visi skurdome. Kiek ši patirtis tau padeda užmegzti santykį su Pietų Amerikos indėnais ir suvokti situaciją, kurioje jie gyvena?

Keliavimas po neturtingas šalis ir bendruomenes man yra savotiškas grįžimas į vaikystę. Kartu tai padeda suvokti, kaip Lietuvoje viskas greitai keitėsi – mes atgavome nepriklausomybę ir galėjome judėti ten, kur norėjome. Daugelyje Pietų Amerikos žemyno valstybių indėnai liko visuomenės paribiuose.

Kartais sutinkame keliautojų iš turtingų šalių, tokių kaip Jungtinės Valstijos. Matydami skurdą, jie nesupranta, kaip taip gali būti. Man tai gerokai artimiau, ypač turint omenyje šio žemyno kolonializmo istoriją ir tai, ką jame darė ispanai ir portugalai, bei kaip dabar viskas yra: žmonės, patyrę okupacijas, represijas, žudynes man yra artimi, galiu bent iš dalies suprasti jų skausmą.

Dainuojanti revoliucija, išsilaisvinimas iš okupacijos Lietuvoje vyko tada, kai tu buvai visiškai maža, esi iš tos kartos, kuri jau buvo gimusi, tačiau neturėjo galimybės priimti savo sprendimų – sąmoningai būti arba nebūti revoliucijos dalimi. Iš kitos pusės žvelgiant, vaikai labai greitai sugeria informaciją, jaučia nuotaikas. Kaip tu save sieji su išsilaisvinimo, okupacijos atsikratymo pasakojimu, kurį dalinai iš naujo išgyveni Pietų Amerikos žemyne?

Atsimenu Baltijos kelią, pamenu, kaip ruošėmės ten važiuoti. Nors tėvai bandė man paaiškinti, tačiau nesupratau, kur iš tikrųjų vykstame. Atsimenu tuos lėktuvus, barstančius gėles, kai kurios iš jų buvo sudėtos į vainikus. Supratau, kad čia ir kažkokios laidotuvės, ir kažkoks džiaugsmas tuo pačiu metu. Dar pamenu, kad buvo masė žmonių ir mašinų, visus buvo apėmęs vienybės jausmas, kurį pati aiškiai jaučiau. Tas įspūdis buvo toks stiprus, kad atsimenu iki šiol, nors tada mano nebuvo net trejų metų.

Tėvai pasakojo, kad tuo metu taip pat mėgdavau užsilipti ant taburetės namie iš skanduoti „Lie-tu-va bus lais-va“, nors mano tėvai, atrodo, primygtinai manęs neauklėjo patriotine dvasia, tai buvo kažkokia natūrali būsena. Be to, mano močiutės brolis buvo Sąjūdžio dalyvis. Kažkada jis atvyko pas mus į svečius ir norėjo man duoti pinigų. Mama pasakojo, kad aš jam paaiškinau, jog mano tėvai turi pinigų ir man jų nereikia, bet geriau tegul man duoda ženkliuką su Gedimino stulpais, kurį jis buvo įsisegęs. Močiutės brolis man atidavė ir pinigus, ir ženkliuką labai džiaugdamasis ir didžiuodamasis. Iš tikrųjų norėčiau tuo metu būti buvusi gerokai vyresnė, ir kaip sakai, sąmoningai galėjusi pasirinkti tapti revoliucijos dalimi.

Paauglystėje, o ir šiek tiek vėliau prasidėjo neigimas – nacionaliniai ženklai, tokie kaip trispalvė ar Vytis, man neatrodė svarbūs, nesupratau, kodėl žmonės šiuos simbolius ima į keliones. Bet dabar visa tai grįžta atgal – man patinka pasakoti apie Lietuvą jos istoriją, apie sovietmetį ir išsilaisvinimą, apie krepšinį.

Žinau, kas aš esu, kokios patirtys mane suformavo ir klausimas, kas aš būčiau be jų, jei tarkim gimusi būčiau JAV. Pamenu, kai buvau nuvykusi pas draugę į Kentukio valstiją, ji pasakojo, kaip besilaukdama jos mama valgė creme brulee. Kai manęs mama laukėsi, buvo Černobylis, jai gydytojas rekomendavo valgyti kondensuotą pieną, tik gauti jo nebuvo taip paprasta, ką jau bekalbėti apie creme brulee. Čia maža smulkmena, bet net ir tai visiškoje laisvėje užaugusiai draugei suvokti buvo sunku.

btp_1352

Nors šios patirtys nėra geros ir turbūt būtų buvę geriau, kad jų nebūčiau turėjusi, man jos daug davė. Žinoma, tai toli nuo to, kas vyko ir vyksta kituose pasaulio kraštuose: man neteko patirti to, ką ištverti turėjo ir vis dar turi žmonės, pavyzdžiui, Pietų ir Šiaurės Amerikose – žudynių, gyvenimo rezervatuose, stagnacijos ir žinojimo, kad niekas nepasikeis.

Vis dėlto tavo šeimos istorijoje atsispindi dvidešimtas amžius, su žiauriausiais režimais ir nusikaltimais istorijoje, tavo senelio gyvenimo istorijoje.

Mano senelis nuo vaikystės vienas žvejodavo. Jis rytais, dar būdamas penkerių, grįždavo namo su žuvimi, nes namie visiškai nebuvo ko valgyti. Tai buvo dvidešimtųjų pabaiga – trisdešimtųjų pradžia. Nors mokyklos jis nebuvo baigęs, tačiau buvo pats protingiausias žmogus, kurį esu sutikusi – savamokslis inžinierius, praleidau vaikystę, stebėdama, kaip jis taiso elektros prietaisus.

Holokausto metu, kai kilo grėsmė žydams, jis bandė juos gelbėti. O, be to, teko gelbėtis ir pačiam: niekas apie tai nekalbėdavo ir neakcentuodavo šeimoje – tu lietuvis, o tu žydas – nors mama pamena, kad, berods, senelio močiutė buvo žydė, dėl to jį naciai kelis kartus vežė sušaudyti.

Jo išvaizda buvo tokia, kaip stereotipuose įsivaizduojame žydus – kumpa nosis, garbanoti, juodi plaukai. Niekas per daug nesvarstė tuo metu, pagavo gatvėje ir tiesiog vežė kartu su kitais. Kadangi vietas jis gerai pažinojo, žinojo ir kad pakeliui į šaudymo vietą bus įkalnė – toje vietoje iššokus bus galima nepastebėtiems nusiridenti. Pakeliui jis kalbino moterį su vaikais iššokti, bet ji atsakė, kad viskas – Dievo valioje. Keli jauni vaikinai su juo iššoko ir išsigelbėjo.

Jis taip pat gerai žinojo aplinkinius pelkynus, kemsynus, per juos išvesdavo žmones ar visas šeimas, jeigu jos jausdavo, kad jiems gresia pavojus. Jis labai ryškiai prisiminė vieną šeimą, kurioje buvo maža mergaitė, sakiusi, kad nori tapti gydytoja. Artėjančiai mirčiai ir silpstant sveikatai, senelis dažnai sapnuodavo įvairiausius sapnus, kartais neskirdavo realybės nuo haliucinacijų. Vieną kartą jis labai verkė, nes susapnavo tą mergaitę, jo sapne jai buvo pavykę išgyventi Holokaustą, užaugti ir tapti gydytoja.

Sovietmetis jam taip pat nebuvo lengvas. Senelis buvo ištremtas į Sibirą, visi galvojo, kad jis jau miręs. Grįžo po, berods, ketverių metų, sverdamas 48 kilogramus.

dsc07318

Tu vėl grįžti į Pietų Ameriką ir tęsi pirmosios nuotraukos projektą. Kaip manai, ar šis alkis pažinti save ir kitus bei ilgesio jausmas tam, kad vietoms ir istoriniams įvykiams, kuriuose negalėjai dalyvauti, turi kažkokį pabaigos tašką? Ar gali ateiti akimirka, kur tu pasakysi, kad jautiesi supratusi, rami ir nebenorinti ieškoti?

Šiuo metu jau esu Peru, važiuosim į Čilę, Argentiną, taigi, tikiuosi, rasim ir naujų portretų. Norėčiau grįžti ir į Aziją, kur projekto idėja iš tikrųjų ir prasidėjo. Būtų labai gera vėl fotografuoti Nepale, Mianmare, Indonezijoje. Taip prasiplėstų ir projekto kontekstas – šalia skaudžios Pietų Amerikos istorijos prisijungtų ir Azijos šalių naratyvai.

Daug galvoju apie tą Tavo minimą alkį, kuris dažnai lemia ir didžiulį nuovargį. Bet vargu, ar kada nors jis gali būti pasotintas – tai kažkokia nesuvaldoma jėga, kylanti iš pačių gelmių ir varanti į priekį, kad ir koks nuvargęs būtum, nes dar tiek daug nepažinta, nesužinota, neatrasta, neišmokta. Norėčiau senatvėj sėdėti kokioj sodyboj prie vandens ir būti rami, supratusi. Bet man regis, kad žmogaus kūnas per mažas, kad sutalpintų visą žinojimą ir supratimą, ir kuo labiau stengies, kuo daugiau ieškai ir kuo giliau lendi, tuo sunkiau viskas slegia, darosi nebepakeliama, nesutelpa.

Tikiu, kad vieną dieną tai gali transformuotis, įgauti naujas formas, susisisteminti ir sunkumas atlėgs. Bet čia turbūt kaip ultamaratonas be pabaigos, bėgsi tiek, kiek galėsi ir nurimsi tik tada, kai suprasi, kad gali ir nebėgti, kad galbūt ir nėra svarbu viską žinoti ir suprasti – daug grožio yra ir nežinioj.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai