Aktualijos

Psichologai atskleidžia, ką jiems pasakoja smurtą patyrę vaikai (jaunųjų žurnalistų darbai)

Ne viena šeima Lietuvoje vis dar galvoja, kad vaikui paauklėti fizinių bausmių šiek tiek reikia. Tarp tokių – ir šeimos, kuriose „šiek tiek“ sukėlė tragiškų, kartais neatitaisomų pasekmių.

Katherine Evans nuotr./Freeimages.com

Specialistai pastebi, kad smurtą patiriantys vaikai tampa mokyklos peštukais ir neužtrunka nė keliolikos metų, kol lygiai tuos pačius auklėjimo metodus ima taikyti savo šeimose.

„Vaikų linijos“ atstovė Jurgita Smiltė Jasiulionienė, paklausta, kaip dažnai vaikai ar jaunimas apskritai kreipiasi į juos dėl namuose patiriamo smurto, atsako, kad tai – viena dažniausių priežasčių. Jie skambina patirdami fizinį, emocinį ar net seksualinio pobūdžio smurtą. 2016 m. „Vaikų linija“ sulaukė daugiau kaip 1800 kreipimųsi dėl fizinio smurto šeimoje ir apie 600 kreipimųsi dėl emocinio smurto.

Smurtauja ir mama, ir tėtis

Domintis, kas daugiau smurtauja – mama ar tėtis – pašnekovė atsako, kad iš pokalbių galima suprasti esant visokių situacijų: kartais smurtauja mama, kartais – tėvas, kartais abu. Kai kuriose situacijose vaikai ir paaugliai pasakoja, jog smurtauja globėjai ar kiti šeimos nariai (seneliai, dėdės ar tetos).

Smurtas labai dažnai siejamas su alkoholizmu, tačiau „Vaikų linijos“ atstovė susiduria ir su kitokiais atvejais. Kartais vaikai pasakoja ne tik apie patiriamą smurtą, bet ir apie nepriežiūrą, tėvų alkoholizmą, nedarbą. Tačiau neretai būna, kad paaugliai pasakoja, jog jų šeima yra materialiai apsirūpinusi, tėvai nėra socialinės rizikos situacijoje ar piktnaudžiaujantys alkoholiu.

Paklausus, ką smurtą patiriantiems vaikams tokiais atvejais pataria, J. Smiltė Jasiulionienė sako, jog vaikams ir paaugliams visų pirma reikia daug palaikymo, supratimo, padrąsinimo, erdvės išpasakoti savo patirtį ir dėl jos kylančius sunkius jausmus. Kitas konsultantų tikslas tokiuose pokalbiuose – aiškiai pasakyti vaikui, kad niekas neturi teisės prieš jį smurtauti – nei fiziškai, nei emociškai, nei kaip nors kitaip. „Kartu su vaiku būtinai kalbame apie galimas išeitis, šalia esančius suaugusiuosius, kuriems vaikas, paauglys galėtų papasakoti apie patiriamą skriaudą, kurie jam galėtų padėti, informuojame apie organizacijas, besirūpinančias vaiko teisių užtikrinimu. Kraštutiniais atvejais, jei vaikas sutinka, jau pokalbio metu galime jį sujungti su Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistais, kurie gali padėti vaikui, kad jis nebepatirtų smurto ir galėtų gyventi saugesnėje aplinkoje“, – pasakojo „Vaikų linijos“ atstovė.

Savižudybės taip pat būna susijusios su patirtu smurtu

Smurtaujantys tėvai ar artimieji dažniausiai nesusimąsto apie pasekmes, kurias gali padaryti fizinis ar psichologinis smurtas. Psichologė-psichoterapeutė Inesa Balcevičė paklausta, kokie žmonės smurtauja prieš savo vaikus, teigia, kad pirmoji smurtautojų grupė yra tie šeimos nariai, kurie patys kadaise yra patyrę fizinį ar psichologinį smurtą. Jie tai pateisina kaip geriausią auklėjimo priemonę vaikui. Antroji grupė dažniausiai yra asmenys, kurie vartoja svaiginančias medžiagas ir nebegali sukontroliuoti savo agresyvių impulsų.

I. Balcevičės teigimu, smurtas visuomet turi pasekmių – ši patirtis neišdildomai įrašoma į pasąmonę ir tai veda prie to, kad vaikas pats perima tėvų vaidmenį ir tampa smurtautoju, muša žmoną, vaikus, įklimpsta į alkoholizmo liūną, narkotikus, o kraštutiniais atvejais smurtauja prieš save – bando nusižudyti ar net nusižudo. Kitais atvejais smurtą patiriantys vaikai užaugę lengvai tampa aukomis – jie leidžiasi būti mušami, žeminami.

Viltys dedamos į didesnius valstybės įsipareigojimus

Pagrindinis dalykas, kurį patyrusiems smurtą žmonėms pataria psichologė, yra nekaupti sunkių jausmų savyje, neužsidaryti – nors ir labai sunku, reikia apie tai kalbėtis ir pranešti. Kuo vaikas mažesnis, tuo sunkiau jam pasakyti apie problemas, tačiau psichologės teigimu, tai turi pastebėti aplinkiniai, mokytojai, auklėtojai, būrelių vadovai ir suaugę asmenys, kurie dažnai bendrauja su vaikais – jų atsakomybė didelė. Jei vaikas elgiasi neįprastai, nekalba, nebendrauja su draugais, dažniau būna vienas, nei žmonių apsuptyje, tai jau yra signalas, kad reikia kalbėtis ir spręsti iškilusią problemą.

Vaikas iš šeimos narių turi patirti meilę, pagalbą, užuojautą, saugumą ir palaikymą, o ne agresiją ir smurtą. Tą pagaliau pripažino ir Seimas, po ilgų diskusijų, vilkinimo ir pasipriešinimo, apibrėžęs įvairių formų smurtą Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme.

Įstatymo pataisos veikia dar neseniai, tačiau iniciatoriai tikisi, kad galėdama įsikišti valstybė padės išgelbėti ne vieną gyvybę, o smurtą patiriantiems vaikams prašviesins sunkią vaikystę.

Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2016/2017 m. dalis, įgyvendinant VšĮ Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų ir informacinio raštingumo skatinimas darbe su jaunimu“. Projektą remia Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje. Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai