Eksperto komentaras

Pykčio ironija

Atrodo, su Leonidu Donskiu mirė ir mintis, kad geriau gyventi „be pykčio“. Socialiniuose tinkluose kasdien kyla pasipiktinimo bangos. Žiniasklaidoje patyčių kultūra jau tapo norma. Įstatymuose auga prievartos procentai – naujasis Seimas tegalvoja, ką dar uždrausti ar atimti. Net valdančiosios partijos pirmininko kalėdiniame sveikinime geriausiai girdėjosi žodis „muškit“. Ką – nebesvarbu, nes priežastis išgalvota. O pyktis lengvai sau keliauja nuo vieno objekto prie kito. Tereikia paleisti gandą, parodyti ženklą, ir minios bulius jau lekia krauju pasruvusiom akim į kitą pusę.

Agnė Narušytė, Neringos Rekašiūtės nuotr.

Norėčiau pasakyti, kad kultūra yra atgaiva nuo šito destruktyvaus jaudulio. Bet negaliu, nes išplėsta kultūros sąvoka leido suplakti vertybes į komercinį kokteilį, kuriame menininkų kuriamo grožio nebesimato per gerai perkamus ir lengvai suvartojamus „produktus“. Tos išplėstinės „kultūros“ paribiuose pastaruoju metu irgi liejasi patyčių srutos. Čia pakalbėsiu apie du, regis, nieko bendro neturinčius įvykius: aktorės Astos Baukutės išsišokimą televizijoje ir Ignalinos kultūros centro jubiliejinį renginį.

Įtaigiai suimituotas Hitlerio gestas, skirtas kompozitoriui – Lietuvos žydui, jau nuskambėjo per pasaulį. Kad ir ką besakytume apie internetinį laikraštį „observer.com“, straipsnio autorius priminė faktą: taip elgiasi ne šiaip kas nors, o buvusi Seimo narė, taigi beveik oficialus asmuo. Logiška išvada – tokia valstybe negalima pasitikėti. Aktorės pasiteisinimas, kad „ten nebuvo visiškai jokios politikos“, tik pramoga, nieko neįtikins, nes įžeidinėjimus ir patyčias vadinti pramoga kaip tik ir leidžia tam tikros ideologinės nuostatos ir jų nulemta politika. Naciai irgi pramogavo – tai užfiksuota liudininkų pasakojimuose. Todėl pramoginės laidos kontekstas nuo kaltinimų neapsaugo: kiekvienas nacius primenantis gestas visada bus interpretuojamas kaip jiems artimos ideologijos išraiška.

Kita vertus, visi interpretatoriai perdeda siekdami savo tikslų, dažniausiai irgi politinių. Tikiu, kad aktorė tiktai papokštavo neturėdama jokių kraugeriškų minčių. Sakyčiau – nevykęs pokštas ir tiek, jei jis nebūtų pas mus išbujojusios patyčių kultūros dalis, o ta kultūra – nebūtų tam tikros ideologijos simptomas, o ta ideologija nesiskverbtų į valstybės aparatą. Jei viso to nebūtų, kas nors būtų iškirpęs Baukutės išsišokimą iš sumontuotos laidos. Bet neiškirpo, nes prasčiokiškas humoras, kurio pagrindas – lengviausiai pažeidžiamų žmonių žeminimas, yra gausiausiai žiūrimas, o reitingai – pagrindinė žiniasklaidos valiuta. Taip sureguliavus savo nuostatas, jautrumas kito skausmui blėsta, o sklaida tai paverčia masiniu reiškiniu. Neatsitiktinai po Baukutės gesto feisbuke netruko atsirasti ir seksistinis komentaras: „Čia jums ne kūdikį Seimo salėje žindyti“. Jo autorius – irgi buvęs Seimo narys, buvęs kultūrinių ir nekultūrinių leidinių redaktorius. Jam panieka moterims irgi tėra pokštas, toks normalus ir nekaltas lyginant su Hitlerio gestu, kad niekas ir nesureagavo. Abu buvę politikai – tos pačios patyčių kultūros personažai.

Ignalinos atvejis atrodo su visu tuo nesusijęs. Kultūros centro jubiliejaus šventei organizatoriai sugalvojo vaidinimą, primenantį sovietmečio kultūrą, kurią centras ir turėjo skleisti. Sakyčiau, tai net konceptualu. Bet mačiau viską tiktai kaip piktų interneto komentarų iliustracijas. Išimtas iš konteksto vaizdas akimirksnį suveikė kaip laiko mašina – pionieriai mojuoja kaklaraiščiais ir raudonomis vėliavomis, virš jų – plakatinis užrašas: „Menas priklauso liaudžiai!“ Atrodo, kaip spalvas pakeitusi sena fotografija, bet veiksmas vyksta dabar. Vien tas neatitikimas turėjo nuraminti jautresniuosius, kad čia – praeities parodija. Vaizdo įrašas patvirtino: pionieriais apsirengę brandaus amžiaus žmonės žygiavo ir dainavo „Tevisad šviečia saulė“ kaitaliodami kalbas ir taip energingai šypsodamiesi, kad spektaklis atrodė kartu ir komiškas, ir košmariškas.

Tačiau saviveiklininkai iš sovietinių klišių sukūrė per daug įtaigų įvaizdį. Juos užsipuolė kone visi, renginyje nebuvę, nematę, neįsigilinę. Prasidėjo diskusijos, ar gerai cituoti sovietmetį, ar blogai. Kaip jau aną savaitę pastebėjo Ernestas Parulskis, apie tuos ideologinius ginčus kalbėti nuobodu. Aš apie tai irgi nekalbėsiu. Šį komentarą išprovokavo ne atminties politika, o vėlgi patyčių kultūros ir draudimų valstybės Frankenšteinas. Tie žmonės buvo išvadinti bjauriausiais žodžiais. Šiurpiausias buvo Andriaus Užkalnio komentaras, siūlantis „žiaurų atkirtį“ ir diktatą, pastiprintą smurto įvaizdžiais, kad visokie praeities romantizuotojai bijotų reikšti savo nuomonę. Net jei tai – fiktyvaus personažo pasityčiojimas iš mūsų pačių fobijų, jame užprogramuota neapykanta nustelbia ironijos gydantį poveikį. Pacituosiu tik vieną sakinį: „Pasakysime jums, kaip ir ką reikia galvoti, nes patys nesusitvarkote.“ Tai skamba tarsi George’o Orwello „Tiesos ministerijos“ aplinkraštis. Ministerijos darbuotojai prižiūrėjo gyventojų sielas, kad apsaugotų visuomenę nuo „minties nusikaltimų“. Anglams tai buvo literatūrinė distopija, mums – sovietinė tikrovė. Bet kaip tik nuo tos tikrovės tarsi mėgintų apsaugoti Užkalnio tiesos ministerija. Ydingas ratas užsidaro, o Užkalniui – dvejetas iš logikos. Ir visiems tiems, kurie draudimais reikšti savo mintis tikisi įveikti asmenines nostalgijas, beprotiškas svajones, iracionalias idėjas ir sukurti darnią robotų visuomenę. Nes jie nesiūlo nieko kito kaip tik grįžti į totalitaristinę praeitį, kad ir kokiomis spalvomis ji būtų nudažyta.

Čia gali atrodyti, kad pati priėjau loginę aklavietę. Ar pasisakydama už laisvę išsakyti man nepatinkančius požiūrius neturėčiau sutikti, kad Hitlerio gestu galima pasitikti žydą? Gal ir turėčiau. Bet tai nereiškia, kad su tokiu žmogumi norėčiau turėti ką nors bendro. Džiaugiuosi, kad ir Lietuvos televizija nenori. Kita vertus, Ignalinos kultūros centro primintas šūkis, kad „menas priklauso liaudžiai“, anais laikais buvo tik eilinis melas, dabar – kad ir kaip to kartais nenorėtume – tiesa. Tai laisvės ironija. Bet ir jos galia. Patyčių kultūra nuslinktų į pašalius, jei mažiau žmonių jos geistų, jei mažiau norėtų turėti ką nors bendra su tais, kurie kursto neapykantą ir pelnosi iš kitų skausmo. Jei žmogaus įžeidinėjimas nebebūtų pramoga, o tik žeminti tesugebantį juokdarį pasitiktų tyla. Jei negerbti žmogaus orumo neleistų žiniasklaidos priemonės savigarba. Tai, aišku, utopija. Ypač dabar, kai net tradiciškai humanistines vertybes palaikiusiose Europos šalyse daugėja nepakantumo apraiškų. Bet juk galiu pasvajoti apie ateities Lietuvą, kurioje galima taiki diskusija, įsiklausant į kito argumentus, be patyčių, „be pykčio“.

Deja, visa tai parašiau pati nesitverdama pykčiu. Nes naujoji valdžia, prieš rinkimus tiek visko pažadėjusi kultūrai, patyliukais atėmė dvigubai didesnę dalį iš mano ir taip nedidelio užmokesčio už šį ir kitus komentarus. Aišku, ne tik mano, bet ir visų mano draugų. Einu, pažiūrėsiu Ettore Scolos komediją „Bjaurūs, purvini, pikti“ – gal padės.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai (1)
  1. Jonas

    „menas priklauso liaudžiai“, anais laikais buvo tik eilinis melas, dabar – kad ir kaip to kartais nenorėtume – tiesa

    Anų laikų socrealizmo paveikslas su traktoristu laukuose – melas, o dabartinis surūdijęs vamzdis – tiesa?

    2017 01 19 / IP: 91.228.86.57


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai