Reakcija į peticiją – šeimos reikia visiems

Kai į saulėtą, atgimstančią ir augančią Lietuvą bando prasimušti lygybės, laisvės ir supratimo idėjos, atsiranda ir daug nerimaujančių dėl tokių pokyčių. Štai pradėjus diskutuoti apie partnerystės įteisinimo pataisas, kurios sukurtų galimybę visiems gyventi šeimoje, išleista peticija, kurioje politikai skatinami šioms pataisoms nepritarti. Šaunu, jog žmonės naudojasi demokratijos teikiamomis galimybėmis, tačiau perskaičius šią peticiją kyla labai daug klausimų jos autoriams ir bendraminčiams, norisi sureaguoti į ją.

„Įteisinusi skirtingų lyčių asmenų partnerystę, Lietuva turės įteisinti ir homoseksualių asmenų partnerystę, tuo pačiu pripažįstant jai šeimos statusą“

Tikėčiausi, kad tai įvyks kuo greičiau. Visgi, panašu, kad tai yra argumentas prieš. Tokiu atveju kyla keletas klausimų. Homoseksualūs asmenys, kaip ir heteroseksualūs, myli, rūpinasi savo partneriais, kuria bendrą ateitį, svajoja apie ją ir gyvena kartu. Įteisinta jų partnerystė suteiktų galimybę kurti ramią, saugią aplinką sau ir mylimiems žmonėms, užtikrinti stabilumą materialiąja prasme – nereikėtų nuolatos nerimauti, jog jei kas nors nutiks vienam partneriui, kitas liks be pastogės. Kodėl nepatenkinus šių esminių žmogaus poreikių? Kas nutiks, jei visiems bus suteikta galimybė jaustis saugiai ir lygiavertiškai?

„Įteisinus homoseksualių asmenų partnerystę, Lietuva greitu laiku privalės suteikti partnerystę sudariusiems tos pačios lyties asmenims teisę įsivaikinti vaikus <…> Tos pačios lyties partnerysčių prilyginimas šeimoms prieštarautų teisingumo principui:  vienodus traktuoti vienodai, o skirtingus – skirtingai. Homoseksuali pora negali suteikti vaikui to, ką gali suteikti vyro ir moters sąjungos pagrindu sudaryta šeima – galimybės turėti tėvą ir motiną.“

Teisė psichologiškai sveikoms, darnioms homoseksualioms poroms įsivaikinti heteroseksualių porų pamestus ir dažnu atveju iš jų psichologinę, fizinę ar net seksualinę prievartą patyrusius vaikus daug ką labai gąsdina. Visgi tėvą ir motiną neretai norėtų turėti ir heteroseksualių porų vaikai. Svarbu pabrėžti, kad tėvas ir motina yra ne lytis, o vaidmenys, pareigos ir privilegijos. Tyrimai rodo, jog homoseksualios poros taip pat pasiskirsto šiais vaidmenimis ir suteikia tai, ko vaikams reikia šeimoje – meilę, rūpestį, pagalbą įsisąmoninti savo poreikius, erdvę skleistis asmenybei, pasitikėjimą išoriniu pasauliu. Taip pat, šeimos, negalinčios susilaukti vaikų, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos, yra linkusios įdėti daugiau pastangų auklėjant vaikus, labiau domėtis jais ir būti teisingais tėvais. Norėtųsi užbėgti už akių ir atsakyti į paskutinį dažną klausimą – seksualinė orientacija nėra išmokstama. Jei ji būtų išmokstama, paprasčiausiai nebūtų kitokios seksualinės orientacijos. Tad kyla klausimas – ar vienintelis heteroseksualios poros privalumas – lyčių įvairovė?

O dabar grįžkime prie teisingumo principo. Kaip nusprendžiate, kas yra vienodi, o kas – skirtingi? Ar šis principas tikrai gali būti pavadintas teisingumo principu? Vyrai ir moterys įvairiais aspektais yra skirtingi, tačiau kovojame prieš lytinę diskriminaciją.  O kaip šviesiaplaukiai ir tamsiaplaukiai arba melancholikai ir cholerikai? Kaip atrenkate, kuriuos traktuoti kaip vienodus, o kuriuos kaip skirtingos? Kodėl meilė ir rūpestis kurios nors lyties asmenims galėtų būti pagrindinis kriterijus lygybei ar nelygybei?

„Suteikus šeimos statusą tos pačios lyties asmenims, valstybė nebegalėtų rengti ir finansuoti šeimos rėmimo programų, skirtų tik vyro ir moters sąjungos pagrindu sukurtoms šeimoms. Taip būtų apsunkintos ar net sužlugdytos pastangos formuoti socialinę politiką, orientuotą į bendrąjį gėrį ir vaikų gerovę“

Ar šį argumentą galima perfrazuoti į „reikėtų dalintis finansavimu“? Žinoma, kad turint galimybę gauti skanų pyrago gabalėlį, ne visi norės dalintis juo su kitais. Tačiau vargu ar nenoras dalintis yra validus argumentas siekiant, kad kai kurie to pyrago negautų visai. Panašiau, kad bendrasis gėris yra tada, kai visiems bendrai yra gerai, nebent norima pasakyti, kad homoseksualūs asmenys nėra visuomenės dalis. Kadaise ir skirtingos odos spalvos žmonės buvo tarsi atskirų visuomenių atstovai, tai baigėsi, tad turėtų baigtis diskriminacija ir kitais aspektais.

„Taip pat, suteikus šeimos statusą tos pačios lyties asmenims, būtų paneigta Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“.

Kaip bebūtų keista, suteikus šeimos statusą tos pačios lyties asmenims, būtų pagaliau išpildyta šio Konstitucijos straipsnio nuostata. Kaip jau minėta, seksualinė orientacija nėra išmokstama. Psichologai ir psichiatrai jau seniai pripažino, jog homoseksualumas ar biseksualumas nėra psichikos sutrikimas. Lieka vienintelė galimybė – tai žmogaus prigimtis. Panašu, kad daliai žmonių tai labai sunkiai suprantama – juk taip nepratęsi giminės. Visgi kviečiu pagalvoti apie tai, kad būdami tik žmonės, mes nebūtinai suvokiame visus gamtos ar Dievo būdus reguliuoti gimstamumą.

Na ir paskutinis, visagalis argumentas – pagalvokime apie vaikus. Ir iš tiesų – pagalvokime, pagaliau, apie vaikus savo baimes padėję į šalį. Kas yra geriau – augti vaikų namuose ar turėti šeimą, kuri rūpinasi, myli, diegia pagarbos ir lygiavertiškumo vertybes? Būti vienam iš daugelio grupėje kažkodėl paliktų vaikų, bandančio gauti dalį auklėtojų dėmesio ar turėti savo namus, galbūt brolį ir sesę, dvi mamas ar du tėčius, kurie besąlygiškai rūpinasi ir dažnu atveju dėl vaikų gerovės stengiasi net labiau, džiaugdamiesi suteikta galimybe turėti šeimą?

Deja, sunku diskutuoti, kai viena pusė ieško atsakymų, o kita – jų labai bijo. Atrodo, kad argumentai, kuriais siekiama jokiu būdu neįteisinti lygybės homoseksualių porų atžvilgiu grindžiami daugiau nuomone, nepagrįstomis baimėmis ir, panašu, informacijos stoka. Visgi šaunu, kad tokie klausimai pagaliau iškyla ir Lietuvoje – augame.