Religijos laisvės grimasos posovietinėse valstybėse: ar kada susimąstėte kaip gyvena Jūsų kaimynai Jehovos liudytojai?

Vertindami posovietinių valstybių nueitą kelią po geležinės užsklandos atsivėrimo, vis rečiau grįžtame prie žmogaus teisių, ypač pilietinių teisių ir laisvių būklės apmąstymų. Vis dėlto praėjęs daugiau nei ketvirtis amžiaus leidžia įvertinti šių valstybių pasirinkimus ir pasiekimus.

Devintojo dešimtmečio pradžioje dauguma posovietinių valstybių savo konstitucijose įtraukė saviraiškos, religijos ir tikėjimo laisvės nuostatas. Tačiau vėliau sekęs religijos ir valstybės santykių reglamentavimas dažnu atveju religijos laisvės sampratą redukavo iki individo laisvės tikėti, dažnai ignoruojant civilizuotame pasaulyje egzistuojančią sampratą, kad religijos laisvė apima ir religinių bendruomenių laisvę, ir teisę egzistuoti bei viešai veikti. Žvelgiant iš sociologinės perspektyvos, religinėms mažumoms priklausančių žmonių ir pačių bendruomenių padėtis tam tikroje visuomenėje yra lyg lakmuso popierėlis nusakantis tos visuomenės būseną – egzistuojančias socialines normas ir joms nepritampančius, o taip pat identifikuojantis tos visuomenės skaudulius bei nurodantis jų „gydymo“, kaip sakytų sociologijos klasikas Emilis Durkheimas, būdus.

Jehovos liudytojų religinės bendruomenės padėtis posovietinėse valstybėse – vienas iš tų atvejų, kurie leidžia identifikuoti pastarųjų būklę. Štai Jehovos liudytojų bendruomenės uždraudimas Rusijoje, įvykęs šiais metais, leidžia imtis svarstymų apie šalyje vykstančius totalitarizmo link vedančius sociopolitinius procesus. Šiais metais, apkaltinta ekstremistine veikla, Jehovos liudytojų organizacija Rusijoje neteko teisės būti registruota ir oficialiai veikti, o taip pat apribojamos jos tikinčiųjų teisės į religijos išpažinimą ir praktikavimą. Ekstremistinės veiklos apibūdinimo Rusijos teismo sprendimu Jehovos liudytojai nusipelnė dėl savo platinamų leidinių – „Sargybos bokštas“ ir kiti. Kas vartė šiuos spalvingus leidinius, siekiančius kiekvienam suprantama kalba paaiškinti kartais labai sudėtingas Biblijos tiesas, greičiausiai nusistebės dėl tokio Rusijos teismo sprendimo ir paklaus, kas buvo tie ekspertai, kurie šiuose leidiniuose įžvelgė ekstremizmo požymių. Rusijos teismų sprendimai uždrausti Jehovos liudytojų veiklą reiškia, kad šiems žmonėms draudžiama praktikuoti religiją viešai ar privačiai, jie gali būti baudžiami, jeigu pas juos randama jų religinės literatūros. Dalis Jehovos liudytojų buvo atleisti iš darbų, prasidėjo išpuoliai prieš šiuos žmones Rusijos miestų gatvėse.

Į klausimą, kodėl Jehovos liudytojai sulaukė tokio Rusijos valdžios (turbūt niekam nekyla abejonių, kad teismų sprendimai nebuvo savarankiški) dėmesio, atsakymo galima ieškoti tiek pačios organizacijos veikloje, tiek minėtos šalies gyvenime vykstančiuose ir link totalitarizmo evoliucionuojančiuose sociopolitiniuose procesuose. Pradėkime nuo pačių Jehovos liudytojų, kuri yra krikščioniška religinė organizacija, teologiškai išsiskirianti iš vyraujančių krikščionybės formų, nes atmeta Trejybės dogmą. Tačiau, kaip ir daugumos krikščionybės šakų atveju, Jehovos liudytojų tikėjimo doktrina lemia, kad jos tikintieji save laiko išskirtiniais bei būsimos dangaus karalystės piliečiais, todėl atsiriboja nuo kai kurių pilietinių pareigų valstybei, kurioje gyvena. Jehovos liudytojai yra pacifistai, jie prašo galimybės atlikti alternatyvią civilinę tarnybą. Jehovos liudytojų tikėjimo doktrina juos įpareigoja liudyti savo tikėjimo tiesas, vaikštant nuo vienų prie kitų buto durų.

Sudėjus visas paminėtas Jehovos liudytojų tikėjimo socialinės raiškos formas, šios religijos sekėjai tampa viena nemėgstamiausių religinių mažumų šiuolaikinėse visuomenėse. 2014 m. Lietuvos socialinės distancijos tyrimų rezultatai rodo, kad Jehovos liudytojus nepalankiai vertina daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų, prastesnių įvertinimų sulaukė iš įkalinimo įstaigų sugrįžę asmenys. Tais pačiais metais atliktos kitos Lietuvos gyventojų apklausos duomenys parodė, kad palyginus su 2007 metais, Lietuvos gyventojų žinios apie Jehovos liudytojus augo, taip pat išaugo gyventojų, šią grupę vertinančių neigiamai ir neutraliai, skaičiai.

Jehovos liudytojai tarsi bando visuomenės, kurioje gyvena tolerancijos ribas, nes jų tolerancijai reikia nemažai pastangų. Reikia pastangų atsisakyti įsileisti Jehovos liudytojus į namus arba praeiti pro šalį, kai užkalbina gatvėje, reikia pastangų atsakyti į jų religinius argumentus tokia pačia kalba. Liberalios demokratijos sąlygomis Jehovos liudytojai tampa pavyzdžiu, kaip įmanoma užtikrinti žmogaus teises ir sudaryti sąlygas religijos laisvei visiems piliečiams. Iš palyginus nesenos istorijos žinome, kad Jehovos liudytojai buvo tapę nacių režimo persekiojimo objektu kartu su žydais, romais, neįgaliaisiais, homoseksualiais asmenimis. Jehovos liudytojų uždraudimas Rusijoje leidžia mums svarstyti ne apie šią religinę bendruomenę, bet veikiau apie šią valstybę ir ją kamuojančias problemas.

Rusija, kaip ir dauguma pokomunistinių valstybių, pritaikė gana liberalias religijos laisvės nuostatas, tačiau toliau religijų ir valstybės santykiai klostėsi gana komplikuotai. Šių santykių verpetuose dažnai atsidurdavo Jehovos liudytojai, tačiau apogėjų pasiekė šiais metais uždraudimu. Jehovos liudytojų skundas jau pasiekė Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau vargu, ar palankus Teismo sprendimas pakeistų situaciją Rusijoje, kuri tokiais sprendimais tolsta nuo civilizuoto pasaulio. Šiame pasaulyje visi piliečiai turi teisę į savo tikėjimą ir jo praktikas, nesvarbu, kokios jos būtų – privačios ar viešos – svarbiausia, kad neperžengiančios kitų religijos laisvės ribų. Tad, kai kitą kartą savo miesto centre matysite stovinčią Jehovos liudytojų grupelę su savosios literatūros stendu, prisiminkite, kad gyvenate laisvoje demokratinėje visuomenėje ir tai yra mūsų visų pasiekimas per pastaruosius kelis dešimtmečius, kuriuo galime didžiuotis.

Milda Ališauskienė yra sociologijos mokslų daktarė, religijotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentė, Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė.