„Apie žmones iš naujo“

Religinė utopija – valstybė, kurioje nei šešiolikmečiai, nei penkiasdešimtmečiai neturi seksualinių santykių (projektas „Apie žmones iš naujo“)

Kai su manoteises.lt sutarėme, kad projektui reikia straipsnio apie lytinį ugdymą, net nepagalvojau, kad pradėsiu jį nuo anekdotinės situacijos, atsitikusios man asmeniškai. Visai neseniai gera pažįstama, mano vaikų amžiaus, paklausė: „Daiva, ar jūsų amžiaus žmonės dar mylisi?“. Pirma mano reakcija buvo juokas, o kadangi mergina nuoširdžiai suglumo ir netgi susigėdo, supratau, kad ji klausė irgi nuoširdžiai,  ne norėdama įžeisti, o tik sužinoti. Kai dar kartą apmąsčiau situaciją, ji nebeatrodė tokia juokinga.

Daiva Baranauskė, Laimos Geležiūtės nuotr.

Klausėja atstovauja būtent tai kartai, su kuria niekas šia tema nekalbėjo. Tėvai dar iš sovietmečio (kaip žinia, sekso jo metu nebuvo) išmokę nekalbėti tokiomis nepatogiomis temomis. Mokyklose, geriausiu atveju, ateidavo higienininių įklotų gamintojų atstovė (arba mokyklos seselė), kuri padalindavo reklaminės medžiagos (mergaitėms – lankstinukų apie fiziologiją ir įklotų, berniukams – tik lankstinukų) ir pašnekėdavo maždaug tokiu stiliumi: „Jei eini su bernu, turi neštis akmenį, nes gali prireikti apsiginti“. Visa kita priklausė nuo mokytojų – dažniausiai biologijos – išmonės ir drąsos.

Kai aš pati prieš keliolika metų dirbau biologijos mokytoja,  5-6 klasių „Pasaulio pažinimo“ vadovėliuose buvo temos, skirtos brendimui, lytiniams santykiams ir reprodukcijos klausimams. Per pamokas su vaikais viską atvirai aptardavome ir diskutuodavome, bet po pamokos beveik kaskart su manimi pasilikdavo po keletą berniukų, kuriems likdavo klausimų (arba buvo drovu net anoniminį raštelį įdėti į dėžutę). Kaip sužinojau, iki manęs šį dalyką dėstęs mokytojas šias nepatogias temas užduodavo pasiskaityti namie. Ir taip vyko daug kur.

Vaikai nori informacijos. Jos nesuteikia nei tėvai, nei mokykla, todėl nekeista, kad žmonių galvos (ir pilnas internetas) prikišti mitų apie lytinius santykius. Ir tie, kas sako, kad lytinio ugdymo nereikia, nes paaugliai viską sužino internete, yra arba kvailiai, arba nusikaltėliai, nes, jei žmonės kurs savo gyvenimus ir ateityje auklės vaikus, remdamiesi interneto folkloru, labai daug tų gyvenimų bus sulaužyta, o vaikus gali ištikti XIX a. veronikų, katrių ir vingių jonų likimas.

Ką tokie žmonės veiks modernioje XXI a. realybėje, užsidarys į vienuolynus ar griaus vieni kitų gyvenimus po to, kai susisaistys privalomais santuokos saitais? Bet, stebint Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) viražus lytinio ugdymo programos rengimo klausimu, vis labiau atrodo, kad tokie žmonės toli gražu nėra kvaili, o kaip tik labai gudrūs katalikų bažnyčios lobistai. Jų dėka valstybėje, kurioje nėra valstybinės religijos, vienos religijos atstovai ne tik dotuojami iš mokesčių mokėtojų lėšų,  turi įvairių turtinių privilegijų (ne tik nemoka mokesčių, bet ir  nedeklaruoja gaunamos ir panaudojamos paramos, kas būtų neįsivaizduojama bet kuriai nevyriausybinei organizacijai ar kitai konfesijai), bet ir aktyviai kišasi į valstybės politiką. Ypač darant įtaką vadinamiesiems „lovos reikalams“: šeimos sampratos siaurinimas, abortų kriminalizavimas, homoseksualių asmenų teisės, lytinis švietimas, reprodukcines teisės.

Ir, turbūt, neturėtume stebėtis, kad tokie dalykai labai suaktyvėja rinkiminiais metais arba tada, kai visuomenės dėmesį reikia nukreipti nuo aktualių ekonomikos klausimų. Puikiai prisimename, kad antikonstitucinės valstybinės šeimos koncepcijos kūrimas ėjo vienu metu su LEO.lt projektu. Abortų draudimo korta iš rankovės ištraukiama veik kiekvienų rinkimų proga.

Kaip matome, ir šiemet (rinkiminiai metai!) jau visa puokštė skleidžiasi: ir retrogradiška lytinio ugdymo programa (Švietimo ir mokslo ministerijoje kurpiama slaptai), ir šeimos sampratos siaurinimas LR Seime, nesvarbu, kad Konstitucinis Teismas vieną kartą jau pasisakė šiuo klausimu – kas mums ta Konstitucija, jei mus veda Vatikanas per Lietuvos vyskupų konferenciją?

Kadangi visi šie klausimai paprastai stumiami ne tik slaptai, bet ir skubos tvarka, reaguoti ir jiems pasipriešinti irgi turime greitai. Todėl, labai neišsiplėsdama, pabaigai pateiksiu keletą mitų, gajų tarp paauglių. Tai iliustracija, kas vyksta realiame pasaulyje, ko gal kartais nežino mūsų politikai, ir įrodymas, kad paaugliams rūpi lytiniai santykiai, kad dalis jų JAU yra seksualiai aktyvūs. Negaudami patikimos informacijos, jie pasirinks tokius problemų sprendimo būdus, kurie ne tik neprisidės prie jų fizinės ir psichinės sveikatos stiprinimo, bet ir apskritai gali sugriauti jaunų žmonių gyvenimus.

Todėl kreipiuosi į politikus: ministrę, kurios vadovaujamoje ministerijoje kuriama mitus toliau auginsianti lytinio (ne)ugdymo programa, ir Premjerą, kuris atsakingas už visų ministerijų nuveiktus darbus, norėdama sužinoti, ar jie patys žino, kas vyksta realybėje. Mitai, kuriais tiki lytinio ugdymo paaugliai ir yra tie klausimai, kuriuos norėčiau užduoti politikams.

Taigi, gerbiami politikai, ar tiesa, kad?

1.       Pirmą kartą lytiškai santykiaujant, pastoti negalima;

2.       Pastoti negalima, jei mylimasi atsistojus;

3.      Kontracepcija turi rūpintis mergina;

4.      Jei vaikinas masturbuojai,  išeikvoja sėklą, todėl mylintis po to, mergina nepastos;

5.      Masturbacija sukelia ilgalaikes pasekmes: smegenų suminkštėjimą, taip pat delnai  apželia plaukais;

6.      Mergina negali pastoti, jeigu lytiškai santykiaujama  vandenyje;

7.       Jei mergina laužosi, tai reiškia, kad „nori“ ir tik reikia ją užkariauti;

8.      Vienos merginos skirtos seksui, kitos – meilei. Ir jeigu seksui, jų negalima mylėti;

9.      Pirkti prezervatyvus  gėdinga.

Jūsų atsakymai padėtų suprasti (ne tik man, bet ir kitiems LR Seimo rinkėjams), ar jūs nuoširdžiai nežinote, kas vyksta pasaulyje ir kad paaugliams lytinis ugdymas reikalingas, ar kad tokia, nepabijosiu žodžio, nusikalstama programa ŠMM stumiama sąmoningai.

Atsakymų laukiu el. paštu info@frid.lt. Parašykite, prašau, net, jei jūsų nuomone tai yra ne mitai, o šventa tiesa, tik tuo atveju, prašyčiau nurodyti mokslinius šaltinius.

Pagarbiai, Daiva Baranauskė, labdaros ir paramos fondo „Frida“ direktorė, 12 metų dirbanti moterų teisių ir jaunimo edukacijos srityje

P.S. O agresyvi gynyba dėl programos kritikos, pasipylusi šiandien žiniasklaidoje iš ŠMM atstovų, ar kartais nerodo, kad pagal liaudies posakį „Vagiui kepurė dega“? NVO apkaltintos verslo interesų atstovavimu. Būtų gerai, jei verslas Lietuvoje bendradarbiautų su NVO, bet tai labai sunkiai įgyvendinama. Taigi, kol kas NVO veiklai ir LR įstatymų kūrimą aktyviai įtaką daryti bando tik viena verslo struktūra. Kuri? Ogi ta, kuriai sėkmingiausią visų laikų verslą pavyksta išlaikyti jau 2000 metų.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai