Sveikatos apsaugos ministerija žada ilgai lauktas permainas ŽIV gydyme – ministerija ketina nebemarinti žmonių ir nelaukti, kol virusas visiškai nusilpnins organizmą, bet gydyti iš karto. Ši naujiena labai svarbi, tačiau ŽIV gydymo prieinamumas – ne vienintelis pasaulyje matuojamas rodiklis, rodantis valstybės ŽIV politikos efektyvumą. Tad vertinti, ar čia revoliucija, ar kol kas tik žingsnis pirmyn, galime daryti tik nutapę visą paveikslą, ne tik jo dalį.
Pasaulyje, didėjant ŽIV mastams, Jungtinių Tautų AIDS (UNAIDS) programa iškėlė ambicingą tikslą – 90-90-90. Iššifravus šie skaičiai reiškia, iki 2020 m. 90 proc. ŽIV užsikrėtusiųjų turi žinoti savo diagnozę, 90 proc. diagnozuotų būtų gydomi antiretrovirusiniais vaistais, slopinančiais ŽIV plitimą bei mažinančiais viruso perdavimo kitam asmeniui riziką, ir 90 proc. gydomų asmenų kraujyje viruso krūvis būtų neaptinkamas. Virusas tokiu atveju nepašalinamas iš organizmo, tačiau jo koncentracija kraujyje tampa tokia maža, kad net negalima laboratoriškai aptikti.
Pagal naujausius Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (toliau – ULAC) duomenis, Lietuvoje šie rodikliai yra 82-30-82. ULAC tyrimą atliko remdamasis užkrečiamųjų ligų sistemoje registruotų ŽIV užsikrėtusiųjų gyvų asmenų skaičiumi. Paminėtina, kad tokį patį tyrimą, tik pagrįstą ŽIV paplitimu, padarė asociacija „Demetra“. Pastarosios tyrimas atskleidė kiek kitokius rodiklius – 66-32-82. Nepaisant kiek skirtingų ULAC ir „Demetros“ rodiklių, problemos ŽIV ištyrime bei gydyme išlieka tos pačios ir UNAIDS tikslas dar toli gražu nėra dar pasiektas, nors tam turime tik dvejus metus.
Remiantis to paties ULAC duomenimis, Lietuvoje vos 82 proc. ŽIV užsikrėtusiųjų žino savo diagnozę, kas yra ganėtinai mažas rodiklis lyginant su kitomis Europos šalimis, pasiekusiomis UNAIDS tikslą jau 2013-2014 m. Šis rodiklis parodo, kad Lietuvoje vis dar egzistuoja barjerai ŽIV ištyrimo prieinamumui. Atrankiniai laboratoriniai ir greitieji tyrimai dėl ŽIV yra atliekami sveikatos priežiūros įstaigose, o taip pat žemo slenksčio paslaugų kabinetuose, kur ir aptinkama apie pusė visų naujų ŽIV atvejų Lietuvoje. Pastarųjų kabinetų veikla yra ypač svarbi: juose dažniausiai lankosi asmenys iš rizikos grupių (narkotikų vartotojai, sekso paslaugas teikiantys asmenys ir t.t. Žemo slenksčio kabinetai yra labiau pasiekiami ir tiems asmenims, kurie neturi privalomo sveikatos draudimo, kuris reikalingas, norint pasitikrinti, pavyzdžiui, poliklinikoje. O net ir draudimą turintiems žmonėms šis tyrimas kainuoja apie 5 eurus. Nemokamai tikrinamos yra tik nėščiosios, tuberkulioze sergantys žmonės, bausmę įkalinimo vietose atliekantys asmenys bei pacientai, besigydantys metadonu.
Egiztuojanti tvarka kuria barjerus žmonėms pasinaudoti teise į sveikatos priežiūros paslaugas, o valstybė neefektyviai užtikrina ŽIV ištyrimo prieinamumą. Nieko nekeičiant šioje srityje, UNAIDS tikslų pasiekimas tampa dar didesniu iššūkiu.
Kaip jau minėta aukščiau, ŽIV testavimas turi būti užtikrintas bei pasiekti rizikos grupes. Tačiau būtent šiose grupėse auga naujų ŽIV atvejų skaičius. Praėjusių metų duomenimis, daugiau nei pusė (53,8 proc.) naujų ŽIV diagnozių Lietuvoje buvo užfiksuotos tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų, beveik trečdalis (30 proc.) užsikrėtė lytinių santykių metų (23,3 proc. heteroseksualių ir 6,7 proc. homoseksualių).
Deja, bet iki šiol valstybinėms institucijoms nepavyko sukurti visapusiško pasitikėjimo tarp paciento ir specialisto, teikiančio paslaugas. Ir šis aspektas visiškai suprantamas, turint omenyje, kad neretais atvejais yra pažeidžiamas konfidencialumo principas, egzistuoja stigma ir diskriminacija. Todėl daug dažniau ŽIV infekuoti asmenys linkę pasitikėti nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių teikiama pagalba. Darytina išvada, kad valstybė turi glaudžiau bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios yra įgijusios pasitikėjimą bei turi geresnį priėjimą prie asmenų iš rizikos grupių, o taip pat pati imtis konkrečių veiksmų, užtikrinant ŽIV ištyrimo maksimalų prieinamumą bendrai populiacijai.
Nors Lietuvoje atvirai apie ŽIV/AIDS kalbama nuo 1989 m., kai oficialiai patvirtinti pirmi ŽIV atvejai, o informacijos apie virusą apstu tiek leidiniuose, tiek internete, tačiau tema išlieka apipinta mitais, neteisinga, sena informacija bei konservatyvumu – juk „lengviau yra gyventi“ nekeičiant įsitikinimų. Dar labiau stebina tai, kad stigmatizuojančio ir diskriminacinio požiūrio, pavyzdžiui, kad palietęs asmenį sergantį ŽIV, užsikrėsi pats, galima nesunkiai aptikti sveikatos priežiūros specialistų tarpe.
2016-2017 m. „Spinter tyrimai“ atliko tyrimą apie sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į ŽIV. Į klausimą „Ar valgytumėte infekuotojo paruoštą maistą?“ , tik 17 proc. Lietuvos medicinos darbuotojų atsakė teigiamai. Likę 83proc. bijotų, nors ŽIV infekcijos perduoti per lytėjimą ar maistą negalima. Tas pats tyrimas atskleidė, kad net ketvirtadalis apklaustų sveikatos darbuotojų norėtų žinoti paciento diagnozę, prieš atlikdami įprastas paciento apžiūros procedūras. ŽIV užsikrėtę asmenys vengia lankytis sveikatos priežiūros įstaigose dėl su ŽIV infekcija susijusia stigma ir diskriminaciniu požiūriu, kas atsiskleidžia „Spinter tyrimai“ darytame tyrime. Todėl norint, kad didėtų ištiriamumas, būtina naikinti stigmą, nuolat šviečiant sveikatos priežiūros specialistus, remiantis įrodymais grįstais tyrimais, o taip pat skatinti sensibilizaciją ŽIV sergančių asmenų atžvilgiu. Ir kalbėdama apie sveikatos priežiūros specialistus, turiu omeny visų sveikatos priežiūros grandžių specialistus.
Kaip ir parodė ULAC tyrimas, iki šiol Lietuvoje ŽIV gydymas buvo efektyvus. Iš 90 procentų, kuriuos Lietuva privalo pasiekti iki 2020 m., jau „turime“ 82 procentus. Ir visgi, iki šių metų pradžios mūsų valstybei tai buvo nė motais, nes nepaisant akivaizdžių įrodymų, kad gydymas yra efektyvus, Lietuvos teisinė bazė užtikrino kompensuojamą gydymą tik tuomet, kai liga jau būdavo užprogresavusi iki kritinės ribos. Todėl gydymo antiretrovirusiniais vaistais užtikrinimas, iš planuojamų 90 proc., yra pasiektas vos 30 proc. Lietuvos įstatymų priėmėjai neatlaikę kritikos strėlių iš tarptautinės visuomenės, visgi ryžosi progresyviems pokyčiams ir jau nuo šių metų ketina užtikrinti ŽIV gydymo prieinamumą nuo pat sužinojimo apie ligą pradžios. Tikėtina, kad šiam sprendimui įtakos padarė ne tik tarptautinė kritika, tačiau ir augantis ŽIV atvejų skaičius Lietuvoje (2017 m. sausio – spalio mėn. duomenimis – 210 naujų ŽIV infekcijos atvejų, kas yra penktadaliu daugiau nei 2016 m. per tokį patį laikotarpį), o ypač ŽIV naujų atvejų nustatymas laisvės atėmimo vietose (83 nauji atvejai 2017 m. sausio – spalio mėn.). Nors Sveikatos apsaugos ministras dar nepasirašė visų reikalingų dokumentų, tikėtina, kad ilgai lauktos permainos jau bus greitai įgyvendinamos praktikoje.
Ar šis pokytis – revoliucija? Ne! Veikiausiai – tai pavėluotas, nors progresyvus žingsnis pirmyn, kuris plačiau atvers ŽIV gydymo prieinamumo duris asmenims, užsikrėtusiems ŽIV. Bet tai nereiškia, kad visos problemos susijusios su ŽIV ištyrimu ir gydymu bus išspręstos. Iki 2020 m., valstybė turėtų inicijuoti daugiau bendruomeninių ir žemo slenksčio paslaugų, kurios kur kas labiau integruoja asmenis į sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią sistemą. Tokiu būdu, būtų užtikrintas ne tik prieinamumas, bet ir sumažėtų ŽIV viruso platinimo rizika.
Valstybė turėtų prisiimti didesnę atsakomybę ir pradėti kuo skubiau keisti esamą situaciją sveikatos priežiūros sistemoje, o konkrečiau – užtikrinti ŽIV testavimo prieinamumą kuo didesniam asmenų skaičiui ir kuo daugiau vietų, taip pat užtikrinti sveikatos priežiūros specialistų kompetencijų ugdymą.
Ir, žinoma, atsižvelgiant į Sveikatos apsaugos ministerijos naujienas – valstybė, nepaisydama visų biurokratinių mechanizmų, turėtų kuo skubiau padaryti ŽIV gydymą prieinamą visiems užsikrėtusiems ŽIV infekcija. Tik užtikrinę šiuos komponentus, turėsime galimybę per artėjančius dvejus metus realiai pasivyti prarastą laiką. Pasvajokime – galbūt net pasiekti UNAIDS tikslus!
Daugiau informacijos apie tai, kur galite pasitikrinti dėl ŽIV, rasite ČIA.
