Aktualijos

Režisierius iš Tibeto: ne man spręsti, ar auka susideginant – teisingas žingsnis

Sonamas Anjatsangas – Jungtinėje Karalystėje nuolatinį darbą turintis, bet su savo filmais laisvalaikiu po pasaulį keliaujantis tibetietis, tikrojoje tėvynėje taip iki šiol ir neapsilankė. Ketvirtoji dokumentinė jo juosta „Motinos sūnus“ pasakoja apie šešiolikmečio Dordžės Tseringo susideginimą Indijoje. Savo kūrinį pristatęs ir Lietuvoje, S. Anjatsangas teigė siekiantis perkalbėti žmones nuo tokio radikalaus politinio akto.

Sonamas Anjatsangas. Asmeninio archyvo nuotr.

Tibetas ne Tibete

Režisierius kinematografijos niekada nesimokė, tačiau dirbdamas filmavimo aikštelėse įgijo patirties. Anot jo, tibetiečių kinas yra gan nauja sritis, tad gvildenamų temų tikrai gausu. Pirmajai savo juostai S. Anjatsangas  nuvyko į Ladakho regioną šiaurės Indijoje. Ši teritorija dažnai vadinama „Mažuoju Tibetu“, kadangi joje vis dar puoselėjama tibetiečių kultūra, kalba, gamtos peizažas taip pat panašus. Taip atsirado pirmieji du režisieriaus filmai „Mažasis Tibetas“ ir „Mažasis Tibetas 2“. Trečiuoju savo kūriniu S. Anjatsangas gilinasi į trauminę okupaciją atsimenančių tautiečių patirtį. Filme „Drensol“ („Atmintis“) kūrėjas kalbina tremtyje esančius žmones, atsimenančius laisvą Tibetą.

Filmuodamas antrąją juostą, S. Anjatsangas nukeliavo į Mustangą Nepale. Režisierius norėjo sužinoti, kaip arti Tibeto sienos jis gali nukakti. Jos, deja, neperžengė. „Nesvarbu, koks laimingas esu Vakaruose, giliai širdyje neturiu vietos, kurią galėčiau vadinti namais. Pavyzdžiui, kai Lietuvą buvo okupavusi SSRS, kad ir kaip buvo blogai, vis tiek galėjote pasakyti: čia mano namai. Kalbuosi su daug ne tibetiečių, jie skundžiasi savo vyriausybėmis, o aš net neturiu savo valstybės“, – apgailestauja kūrėjas.

Apie 200 tūkst. tibetiečių gyvena išeivijoje. „Tai primena skruzdės ir dramblio dvikovą. Kartais mums pavyksta įkasti į akį, priverčiame jį sumirksėti ir tiek. Bet mes stengiamės. Esame maža, tačiau labai organizuota pabėgėlių bendruomenė. Turime savo Vyriausybę, puikų lyderį, mokyklų tinklą, Jo Šventenybė Dalai Lama yra vienas įtakingiausių planetos asmenų, mus remia daug žmonių Vakaruose“, – džiaugiasi tibetietis.

Didvyriai?

Prieš septynerius metus prasidėjo tibetiečių susideginimo banga, nusinešusi daugiau nei 150 gyvybių. Paskutinis žmogus, Tashis Rabtenas, okupuotoje Tibeto teritorijoje pasidegė gruodžio 8 d. Nors egzode gyvenančių tibetiečių teisių niekas nevaržo, tokiai radikaliai protesto formai ryžtasi ir ne Tibete gyvenantys asmenys. Vienas jų – šešiolikmetis Dordžė Tseringas, susideginęs Indijoje. Būtent jo istoriją ir pasakoja filmas „Motinos sūnus“.

S. Anjatsangas teigia, kad žmonės, parašę dainą ar straipsnį apie Tibeto laisvę, Kinijoje nuteisiami kalėti ketverius metus. Jei surengi protesto akciją, bausmė gali siekti 10–20 metų. Tai – nemaža kančia, tad galbūt dėl to tibetiečiai mirtį renkasi kaip alternatyvą. „Jų padėtis beviltiška ir jie nori būti išgirsti. Tam aukojamos gyvybės. Galbūt taip norima parodyti, kad įmanoma užimi šalį ir pavergti žmonių kūnus, tačiau jų savivokos – niekada“, – kalbėjo režisierius pabrėždamas, kad šie argumentai – tik prielaidos. Iš tikrųjų jis nežino, nes nėra bendravęs nei su vienu tokiai aukai pasiryžusiu ir ją įgyvendinusių asmenų.

Tibetietis negali pasakyti, ar auka susideginant – žmogaus klaida. „Ne man spręsti. Tačiau manau, kad prarandame gerus žmones, tad savo filmu noriu gelbėti gyvybes. Dordžė Tseringas yra jauniausias susideginęs tibetietis. Kai įvykdomas toks aktas, socialiniuose tinkluose ar „Youtube“ kanale pasirodo vienos ar dviejų minučių įrašas. Bet mes nenutuokiame, ką galvoja susideginusiųjų tėvai, giminaičiai, draugai ar mokytojai. Siekiau atskleisti dvi reiškinio puses, pateikti platesnį kontekstą. Mane kvietė net į universitetus, nes jų atstovai mato, kad pateikiau kitokią perspektyvą. Prieš tai kurti filmai aukas dažniausiai šlovina, paverčia jas didvyriais. Aš tiesiog norėjau pasakyti: „prašau, sustokit“, – dėsto S. Anjatsangas.

Žinia tibetiečiams

Režisierius mano, kad žiaurių protestų Tibete sumažėtų, jei Kinijos valdžia nutrauktų represijas. Su tibetiečių tauta reikėtų elgtis kaip su bet kokia kita mažuma, investuoti į švietimą, suteikti saugumą ir garantijas. „Kinija elgiasi visiškai priešingai. Kinai diskriminuoja, naudoja jėgą, naikina kultūrą. Žinoma, gali priversti žmogų atsiklaupti, bet pamilti nepriversi“, – įsitikinęs S. Anjatsangas. Pasak jo, Kinijai pakeitus elgesį, užaugtų visai kitokia tibetiečių karta.

Jis norėtų, kad tibetiečiai, svarstantys susideginimo galimybę, peržiūrėję „Motinos sūnų“, apsigalvotų. S. Anjatsangas nesivilia, kad koks nors jaunuolis kada prieis ir pareikš, kad po šios juostos ėmė ir persigalvojo, tačiau tiki, kad jo pareiga šį klausimą kelti.

S. Anjatsangui viešint Nyderlandų Karalystėje, jo paklausė, ar jis galėtų nuvažiuoti į Indiją ir savo filmą parodyti visose tibetiečių bendruomenėse ir mokyklose. Šį žygį režisierius nusprendė atlikti kovą. Su savo juosta keliaudamas po įvairias šalis S. Anjatsangas renka finansavimą. Iš paaukotų lėšų jis ketina nusipirkti projektorių, ekraną, pasamdyti komandą, kuri vyktų kartu.

„Negaliu prašyti žmonių filmo DVD kompaktų nugabenti į Tibetą, nes jie patektų į bėdą. Bet kai rodysiu jį Indijoje, Tibeto gyventojai vis tiek apie tai sužinos. Mažose bendruomenėse žinios sklinda iš lūpų į lūpas. Tibete jie bent jau išgirs, kad yra toks vyrukas, savo filmu raginantis nesiimti tokių drastiškų veiksmų kaip susideginimas“, – savo tikslą įvardija režisierius.

  • Sonamas Anjatsangas Lietuvoje. Asmeninio archyvo nuotr.
  • Sonamas Anjatsangas Lietuvoje. Asmeninio archyvo nuotr.
  • Sonamas Anjatsangas Lietuvoje. Asmeninio archyvo nuotr.
Komentarai (0)
Susiję straipsniai