Savanorė Viltė Banelytė, padedanti bene labiausiai Europoje diskriminuojamai tautinei mažumai – romams, prisiklauso visokių stereotipų: kad šie yra parazitai, gyvenantys iš mokesčių mokėtojų pinigų, vagiantys ir nenorintys dirbti. Tokių žmonių esama ne tik tarp romų, bet ir kitų tautų atstovų, į tolerancijos stoką atšauna mergina.
Romai savo ruožtu dalijasi tokiomis nuoskaudomis, kaip Darbo biržos darbuotojos atsisakymas užregistruoti. Net vaikai puikiai žino, kuris yra romas, kuris – lietuvis, rusas ar lenkas, bet tai jiems netrukdo bendrauti.
Viltė savanoriauja projekte „Padėk pritapti“ sostinėje įsikūrusiame Naujininkų vaikų dienos centre. Čia lankosi romų ir kitų Naujininkuose gyvenančių šeimų vaikai. „Jiems padedame ruošti pamokas, ugdome socialinius įgūdžius, stengiamės, kad vaikai sėkmingai mokytųsi ir įvairiapusiškai integruotųsi į visuomenę. Savanorystę tenka derinti su darbu – ne visada galiu nuvykti į dienos centrą, į kurį vaikai ateina iš karto po pamokų. Todėl ir kitaip prisidedu prie projekto darbų, pavyzdžiui rašant paraiškas finansavimui gauti.“
Viltė Banelytė (asmeninio albumo nuotr.)
– Kada ir kodėl pradėjai savanoriauti?
– Savanoriauju nuo 2014 metų spalio. Apie šį projektą žinojau keletą metų, bet negalėjau prisidėti, nes gyvenau ne Lietuvoje. Bet kai sugrįžusi ėmiau svarstyti, kuo užsiimti, prisiminiau „Padėk pritapti“ ir prisijungiau. Esu baigusi antropologiją, todėl man labai įdomu pažinti kitas kultūras.
Projektas suteikia puikią galimybę iš arčiau susipažinti su Lietuvos romų kultūra, apie kurią beveik nieko nežinojau. Tikiu šiuo projektu, kuris apima veiklą, kylančią iš bendruomenės, įtraukiant tėvus ir pedagogus. Tai nėra iš dangaus nukritęs pasiūlymas romams užsiimti žemės ūkiu ar amatais, o konkretus darbas siekiant užsibrėžtų tikslų – padėti romų vaikams išlikti švietimo sistemoje ir sėkmingai integruotis į visuomenę.
Koordinatorė, socialiniai darbuotojai, psichologė ir savanoriai individualiai dirba su vaikais ir šeimomis, juos pažįsta, sužino, kaip jie gyvena, ir stengiasi užtikrinti, kad mažieji eitų į mokyklą. Kartais reikia daug darbo, kad vaikai grįžtų į mokyklą, bet kartais užtenka naujų žieminių batų. Tik dirbant greta šeimų galima pamatyti, ko iš tikrųjų jiems reikia ir kaip padėti, kad vaikai galėtų sėkmingai mokytis.
– Kokių neigiamų nuostatų romų atžvilgiu pastebėjai bendraudama su draugais ir pažįstamais, pasakodama apie savo veiklą?
– Dažnai tenka iš aplinkinių sulaukti neigiamos reakcijos. Kartais ji būna pagrįsta tikrais įvykiais, kartais remiamasi stereotipais, visai nesuvokiant situacijos. Išgirstu komentarų, kad romai yra parazitai, gyvenantys iš mokesčių mokėtojų pinigų, vagiantys ir nenorintys dirbti. Bet tai tikrai ne visada tiesa. Taip, tokių romų yra, bet nereikėtų visko suplakti viena ir kaltę suversti vienai tautybei. Kai lietuviai nusikalsta Norvegijoje ir Švedijoje, niekas nekaltina visų trijų milijonų ir dar daugiau lietuvių. Yra visokių žmonių tarp lietuvių, yra ir tarp romų.
Taip pat girdžiu istorijų apie diskriminaciją iš projektų darbuotojų, kurios dirba su tėvais ir vaikais. Pavyzdžiui, darbuotoja ėjo į Darbo biržą kartu su vieno vaiko mama, kad ši galėtų ten užsiregistruoti. Darbo biržos darbuotojai supratus, kad užsiregistruoti nori romė, buvo atsisakyta tai daryti. Net valstybės institucijose, kurios turėtų padėti romams integruotis, susiduriama su diskriminacija.
“Padėk pritapti” dienos centre vyksta pamokų ruoša.
– Ar dažnai tenka teisintis, aiškinti, kodėl užsiimi tokia savanoriška veikla?
– Pažįstami ir draugai dažniausiai būna tolerantiški ir bando suprasti, kodėl tai darau. Jie pripratę prie mano savanoriavimų. Be abejo, kyla klausimų‚ ar nėra tie vaikai ko nors pavogę, ir panašiai. Bet aš džiaugiuosi, kad jie gali iš mano lūpų gali išgirsti, kad taip nebuvo ir kad ne visada stereotipai yra tiesa.
Yra visokių žmonių ir tarp romų, ir tarp lietuvių, bet svarbu įžvelgti pagrindinę priežastį, kodėl vyksta vagystės ar kiti nusikaltimai – skurdą. Dauguma romų gyvena visiškame skurde, negali susirasti darbo ir gauti socialinių išmokų dėl diskriminacijos ar neraštingumo. Tai verčia žmones įsitraukti į nusikalstamą veiklą.
Prisidėdama prie projekto supratau, kad dar viena priežastis, lemianti dabartinę romų padėtį, yra gyvenimas tabore. Tokiomis sąlygomis, kaip ten gyvena vaikai, apie įsitraukimą į visuomenę kalbėti nėra ką kalbėti. Kol žmonės nebus iš ten iškeldinti ir jiems nebus padėta integruotis, toliau klestės visi stereotipai, kuriuos taip dažnai girdime apie romus.
– Ar tavo sutiktiems romams tolerancijos trūkumas yra aktuali problema? Kaip jie vertina didžiosios dalies Lietuvos visuomenės požiūrį į juos?
– Romų diskriminacija yra paplitusi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Nemanau, kad tai priklauso nuo šalies. Gyvendama šiaurės rytų Anglijoje sutikau žmonių, labai nepatenkintų, kad staiga atvažiavo ir šalia jų apsigyveno romai. Turbūt daugelis iš mūsų būtų nepatenkinti, kad staiga ant pievos atsirado stovyklavietė, kur žmonės gyvena vagonėliuose, ir neaišku, kuo verčiasi. Bet tai tik parodo, kad be integracijos romų situacija nepasikeis.
“Padėk pritapti” žaidimai lauke šalia dienos centro.
– Kaip tolerancijos stoka matyti vaikų bendravime? Ar jie mato save kaip „kitokius“?
– Diskriminacija tikrai justi. Esu girdėjusi, kaip vaikai aiškinasi, kuris yra romas, o kuris – ne, pasakoja, kad kažkas mokykloje buvo pavadintas čigonu. Šis terminas vartojamas siekiant įžeisti ir pasišaipyti. Jei klasėje kas nors dingsta, visų akys krypsta viena kryptimi. Žinoma, vaikus tai žeidžia.
Jie labai gerai supranta savo tautybę. Laiko save romais, kalba romų kalba, supranta, kuo jų kultūra skiriasi nuo lietuvių. Manau, taip pat save vertina ir Lietuvos lenkai, totoriai ar žydai.
Dienos centre lankosi vaikai ir iš lietuvių, rusų ar lenkų šeimų. Greitai susiskirsto, kas yra kas ir iš kur, bet tai jiems netrukdo bendrauti. Žmonės visada linkę skirstytis į grupes – mes ir jie. Bet tas skirstymas nėra blogai, kol visos grupės turi tokias pačias sąlygas. O romai šiuo metu tokių sąlygų neturi.
Publikacija paremta remiant Rozos Luxemburg Fondui.
