Kas galėjo pamanyti, kad vaikų priežiūra (ta triviali, kasdienė, politinės vaizduotės neinspiruojanti praktika) peržengs privatumo ribas ir išprovokuos tektoninių politikos plokščių judėjimą? Tačiau Vilniuje šie požeminiai smūgiai sukėlė drebėjimą – išvarginti ilgus dešimtmečius ignoruotų ikimokyklinio ugdymo infrastruktūros problemų (šiuo metu vietų trūksta apytikriai 3000 vaikų), sostinės rinkėjus sugundė greitų pokyčių pažadai, kurių liberalai nešykštėjo.
Ryžtą, jaunystę ir energiją rinkiminės kampanijos metu demonstravę sveiko proto dešinieji ilgamečius skaudulius užsimojo šalinti it burtų lazdele, iš skolose skendinčio miesto biudžeto per metus už privatų darželį lankysiantį vaiką pažadėję atseikėti po 1200 eurų. Suskaičiavus vaikus, kurie jau lanko privačius darželius (4000) ir laukiančius eilėje (3000), per metus iš savivaldybės tektų paimti 8 milijonus 400 tūkstančių eurų, kurie nusėstų privačiose kišenėse.
Privačių iniciatyvų skatinimas nekeltų tiek įtarimo, jeigu jos būtų iš ties privačios. Tačiau kyla daugybė, atsakymo reikalaujančių klausimų. Kodėl viešos lėšos atiduodamos vienos rūšies verslui, tačiau nėra remiami, pavyzdžiui, vaikiškų drabužių siuvėjai, žaislų ar didaktinių priemonių gamintojai, knygučių leidėjai? Jiems irgi patiktų. Kodėl mokesčių mokėtojų pinigais dotuojamos tik privačios ikimokyklinio ugdymo įstaigos, bet neskiriama lėšų auklės ar anūkus prižiūrinčių senelių darbo apmokėjimui? Ar šių žmonių indėlis į vaikų priežiūrą yra mažiau svarbus, ar jiems užtenka tik paploti? Kodėl taip brutaliai iškreipiama pati ikimokyklinio ugdymo sistemos idėja ne šiaip sukurti geresnes šeimos ir darbo derinimo sąlygas tėvams, bet užtikrinti vaikų skurdo ir socialinės atskirties prevenciją? Kodėl užuot investavus į ilgalaikę, šiuolaikinius reikalavimus atitinkančią ikimokyklinio vaikų ugdymo infrastruktūrą, lėšos skiriamos iniciatyvoms, kurios nei paslaugos kaštus sumažins, nei socialinę aprėptį padidins.
Strateginiuose Europos Sąjungos dokumentuose ne šiaip keliamas tikslas valstybėms narėms pasiekti, kad iki 3 metų amžiaus vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, skaičius siektų 33 proc., o vyresniųjų – 90 proc.. Ankstyvasis lavinimas (ypač pirmuosius trejus metus) yra svarbus tolimesnei žmogaus raidai, jo(s) akademiniams, vėliau profesiniams pasiekimams ir visam asmenybės formavimuisi. Todėl būtina turėti kokybišką, lanksčią, prie kasdienių poreikių prisitaikančią ir visiems prieinamą vaikų ugdymo (kaip, beje, ir sveikatos priežiūros) paslaugų infrastruktūrą, padedančią amortizuoti didelę socialinę segregaciją. Norint išvengti Lietuvoje vis labiau ryškėjančių problemų, kurias sukelia socialinė atskirtis, reikia suteikti galimai vienodesnes startines pozicijas visiems vaikams, pašalinant (sumažinant) išorines kliūtis plėtoti turimą potencialą. Svarbu užtikrinti, kad ikimokyklines įstaigas lankytų visi vaikai ir ypač tie, kurie namuose dėl įvairių priežasčių, negauna deramo ugdymo.
2013 m. vaikų skurdas Lietuvoje Statistikos departamento duomenimis sudarė 26,9 proc. Jeigu atžalomis rūpinasi tik vienas iš tėvų, ši rizika išauga iki 42,8 proc. Taigi siūlomas „saliamoniškas“ sprendimas atseikėti po 100 eurų neįvertina mažiausiai trečdalio vaikų padėties ir kuria prielaidas jų situacijai blogėti, didėjant socialinei atskirčiai.
Naivu tikėtis, kad viešųjų ryšių įspūdžio, o ne sisteminio pokyčio siekiantys „sprendimai“ paveiks tik skurdžiausią vilniečių dalį, kurie „patys dėl visko kalti“. Į skurdo rizikos grupę kol kas nepatekę sostinės gyventojai, iš šeimos biudžeto atseikėję po 300-350 eurų už vaiką (už du – 600-700 eurų) tam, kad prisidėtų prie savivaldybės skiriamos 100 eurų išmokos, taip pat atsidurtų žemiau santykinio skurdo ribos (2013 m. skurdo rizikos riba namų ūkiui, susidedančiam iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų sudarė 493 eurus).
Sodros duomenimis 2014 m. birželio mėnesį dirbančiųjų, kurių pajamos siekia iki 1000 eurų, grupėje vidutinio mėnesinio atlygio vidurkis buvo 472,1 euro. Šie žmonės sudarė 83,9 proc. visų dirbančiųjų. Tai kas gi yra tie Vilniaus gyventojai (nors reikėtų klausti, kiek jų yra?), kurių problemas ši 100 eurų išmoka padėtų išspręsti? Pasinaudojus liberalų siūloma vaikų darželio apmokėjimo schema, vieną vaiką auginančiai dviejų dirbančiųjų šeimai skurdo greičiausiai dar pavyktų išvengti, tačiau auginant du ikimokyklinukus, vieną jų vengiant gausinti skurstančiųjų gretas tektų lavinti namuose (grįžtant prie jau primirštų XIX a. tradicijų). Ar galima suformuoti stiprią viduriniąją klasę, jeigu vien siūlomų ikimokyklinio ugdymo paslaugų kaina sudaro 60 proc. (jei ne daugiau) dirbančio asmens pajamų?
Gerovės paslaugų komercializavimas – yra būtent tai, ką Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkai vertina kaip vieną iš pagrindinių skurdo ir socialinės atskirties gerovės valstybėje priežasčių, greta nepakankamo valstybės valdymo ir socialinio jautrumo. Tačiau siūlomą 100 eurų išmoką turėtume vertinti ne šiaip kaip bendrų išteklių perskirstymą pasiturinčiųjų, kurie sudaro mažiau nei visuomenės penktadalis, naudai. Tai – ciniškas vaikų ateities nusavinimas, jau šiandien užprogramuojant dviejų piliečių porūšių formavimą – tų, kurie gimė su sidabriniu šaukštu burnoje (ar galimybe gauti 100 eurų išmoką) ir tų, kurie tokios malonės nenusipelnė.
Audronė
2015 05 13
Netinkamas komentaras?
Dėkoju už savalaikę įžvalgą.