Savivaldybių rinkimų pamokos: visi rinkėjai lygūs, tačiau kai kuriems „patarė“ globėjai

„O kaipgi, balsuosiu. Už ką? Darbuotojai žadėjo parodyti, kur pažymėti“ – citata iš pokalbio su intelekto sutrikimą turinčiu socialinės globos namų gyventoju, kuris rimtai nusiteikęs išreikšti „savo“ politinę valią rinkimuose.

Rūpindamiesi savo globotinių socialine gerove, užimtumu, saugumu, socialinės globos namų darbuotojai ar globėjai kartais padeda jiems įgyvendinti ir politines teises. Deja, ši pagalba nėra orientuota į politinio sąmoningumo vystymą ar nepriklausomą informavimą rinkimų klausimais. Dažniausiai apsiribojama patarimu ar nurodymu, už ką balsuoti. Tokio pobūdžio veikla atsiduria anapus socialinių darbuotojų veiklą reglamentuojančio Socialinių paslaugų įstatymo ribų ir patenka jau į Baudžiamojo kodekso orbitą.

Šiame straipsnyje bandysime apeiti tradicinius rinkimų vertinimo ypatumus, apsiribojančius politine rinkimų rezultatų analize, ir aptarti sutrikusio intelekto asmenų aktyvios rinkimų teisės pažeidimus, kuriuos pavyko identifikuoti neseniai vykusiuose LR savivaldybių tarybų rinkimuose.

Apie šį ryškiausią metų pradžios politinį įvykį pasakyta daug: aptartos (ne)pasiteisinusios kandidatų rinkiminių kampanijų strategijos, įvertintas rinkėjų aktyvumas, nustatyti lyderiai ir pralaimėjusieji, žinome merus ir savivaldybių tarybų sudėtį. Remdamiesi rinkimų rezultatais, politikos apžvalgininkai jau prognozuoja 2016 m. rudenį vyksiančių Seimo rinkimų rezultatus. Rinkimai retai apsieina be pažeidimų, kurie vertinami Vyriausiosios rinkimų komisijos darbo grupėse, vykdomi ikiteisminiai tyrimai. Transparency international Lietuvos skyriaus atlikto tyrimo duomenimis, visuomenė iki šiol buvo gan tolerantiška partijų pažeidimams, jie nebuvo pakankamai aktualizuoti, tačiau pastaraisiais metais pradėjo stiprėti visuomenės nepasitenkinimas ir pasipiktinimas dėl rinkimų pažeidimų, kuris pasireiškė labai konkrečiais gyventojų veiksmais: pranešimais, rinkimų stebėjimu.

Tačiau aukščiau aptarti rinkimų teisės pažeidimai – sutrikusio intelekto asmenų patiriami politinių teisių ribojimai – beveik nesulaukia visuomenės, politikų, Vyriausiosios rinkimų komisijos dėmesio.

Negalią turinčių asmenų teises gina Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 metais, o jų dalyvavimą politiniame gyvenime labiausiai atspindi 29 Konvencijos straipsnis, kuris skelbia, jog politinės teisės ir jų įgyvendinimas neįgaliesiems privalo būti lygus su kitais žmonėmis. Prie lygių teisių užtikrinimo dalyvaujant politiniame gyvenime prisideda specialiai pritaikomos balsavimo procedūros ir patalpos bei prieinama, lengvai suprantama informacija. Taip pat turi būti apsaugoma negalią turinčių asmenų teisė balsuoti slaptai ir nedarant poveikio jų apsisprendimui. Valstybė privalo skatinti sudaryti sąlygas, kuriomis neįgalieji galėtų veiksmingai ir visapusiškai dalyvauti valstybės valdyme nediskriminuojami.

Nors konvencija ir įpareigoja valstybę sudaryti kuo palankesnes sąlygas negalią turintiems piliečiams dalyvauti politiniame gyvenime, tačiau specifinei intelekto sutrikimų turinčių asmenų grupei šios sąlygos nėra sukuriamos: jiems nepritaikoma informacinė aplinka, neskiriama dėmesio balsavimo procedūros pritaikymo jų poreikiams. Visos šios problemos gerokai atitolina intelekto sutrikimų turinčius asmenis nuo balsavimo teisės įgyvendinimo ir jie tampa vis mažiau aktyviais visuomenės nariais bei valstybės gyvenimo dalyviais.

Lietuvoje nėra duomenų ar atliktų tyrimų apie sutrikusio intelekto asmenų balsavimo teisės užtikrinimą. Dažniausiai kalbant apie politines negalią turinčių asmenų teises, negalios nėra skirstomos į atskiras rūšis, informacija pateikiama apibendrintai arba yra išskiriama fizinė ar sensorinė negalia, ignoruojant specifinius sutrikusio intelekto asmenų poreikius. Tuo tarpu  Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūra savo 2014 m. ataskaitoje „Neįgaliųjų teisė dalyvauti politiniame gyvenime“ skelbia, jog kliūtys, trukdančios dalyvauti politiniame gyvenime, neįgaliuosius paveikia nevienodai ir būtent sutrikusio intelekto asmenys susiduria su neproporcingai didelėmis kliūtimis, todėl dažnai tampa vieni iš labiausiai izoliuotų. Tokiu atveju, politikos formuotojams kyla ypatingas iššūkis – užtikrinti, kad šie asmenys galėtų visapusiškai dalyvauti politiniame procese. Ataskaitoje konstatuojama, jog ES narės padarė didelę pažangą užtikrinant negalią turinčių asmenų teisę dalyvauti politiniame gyvenime,  tačiau vis dar susiduriama su kliūtimis: intelekto sutrikimą turinčių asmenų teisę balsuoti riboja piktnaudžiavimas neveiksnumo institutu; sudėtinga prieiga prie skundų mechanizmų tais atvejais, kai neįgaliesiems kyla problemų pasinaudoti teise balsuoti; trūksta duomenų apie globos institucijose esančius asmenis bei jų galimybę dalyvauti rinkimuose; nėra rengiami rinkimų pareigūnų mokymai, susiję su nediskriminavimu dėl negalios; nestiprinamas politinių partijų ir žiniasklaidos gebėjimas užtikrinti geresnį jų produktų prieinamumą; trūksta sisteminių duomenų apie negalią turinčių asmenų dalyvavimo rinkimuose patirtį; ES valstybės nebendradarbiauja politinių teisių užtikrinimo klausimu, trūksta bendrų suderintų gairių, skirtų negalią turinčių asmenų pagrindinių teisių padėčiai įvertinti.

Vienas iš nedaugelio informacijos šaltinių apie tai, kaip intelekto sutrikimus turintiems asmenims Lietuvoje užtikrinama teisė dalyvauti rinkimuose yra žiniasklaida. Tačiau joje pateikiama informacija pasižymi fragmentiškumu ir selektyvumu, stokoja patikimų ir išsamių duomenų. Skelbdami informaciją apie rinkimų teisės pažeidimus, žurnalistai apsiriboja skandalingo fakto konstatavimu (pvz., „Įtariama, kad socialinė darbuotoja iš neįgalaus vyriškio balsą pirko už 10 eurų“ arba „(…) paaiškėjo, kad tarp senukams pilietinę pareigą atlikti padėjusių [įstaigos] darbuotojų vienas tai darė pats būdamas neblaivus, ir nepateikia kontekstualios informacijos, nepasitelkia negalės ekspertų, kurie šiuos pažeidimus galėtų nušviesti iš platesnės žmogaus teisių perspektyvos. Pavyzdžiui, padėdami žiniasklaidos atstovams identifikuoti pagrindines kliūtis. su kuriomis balsuodami susiduria sutrikusio intelekto asmenys (Palevičiūtė, 2015[1]):

–          Šie asmenys nėra suvokiami kaip specifinė rinkėjų grupė, neatsižvelgiama į jų poreikius. Rinkimų organizatoriai pabrėžia, jog orientuojasi į didžiąją rinkėjų daugumą bei jos poreikius įgyvendinant balsavimo teisę, o pastangos užtikrinti sutrikusio intelekto asmenų balsavimo teisę nėra dedamos arba net sunkiai įsivaizduojamos. Rinkimų organizatoriams, kurie yra atsakingi už balsavimo sąlygų pritaikymą sutrikusio intelekto asmenims, kartais net nėra aiški sutrikusio intelekto sąvoka.

–          Informacinės aplinkos pritaikymas: nėra informacijos apie rinkimus bei jų procesą, rinkimų turinį, rinkimuose dalyvaujančius kandidatus bei partijas lengvai skaitoma kalba. Dėl šios priežasties sutrikusio intelekto asmenys tiesiog negali dalyvauti politiniame gyvenime, nes jų trūkstamų žinių niekas kompensuoja, nėra jiems suprantamos ir pasiekiamos informacijos.

–          Infrastruktūros pritaikymas Viena iš jos dalių yra balsavimo patalpos, kuriose sutrikusio intelekto asmenims sunkiau orientuotis dėl nepažįstamos aplinkos, trūksta informacijos ar specialių nukreipiančių ženklų, padedančių nepasiklysti. Rinkėjams, turintiems intelekto sutrikimą, gali būti sunku pasiekti balsavimo vietą, ypač gyvenant nuošalesnėse vietovėse. Negalės srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos mano, jog balsavimas internetu atvertų duris į politinį dalyvavimą negalią turinčių asmenų grupei, bet yra pabrėžiama, jog sutrikusio intelekto asmenims būtų reikalingas elektroninės sistemos pritaikymas. Tačiau viešajame diskurse elektroninio balsavimo įvedimas labiau siejamas ne su didesnėmis galimybėmis įgyvendinti balsavimo teisę, o piktnaudžiavimu, manipuliavimu rinkėjais ir kitais neigiamais aspektais.

–          Pagalbininko poreikis yra kertinis esamomis sąlygomis, kai šios grupės asmenims nėra pritaikyta nei informacinė aplinka, nei rinkimų infrastruktūra. Negalią turinčių asmenų teises ginančios organizacijos jau seniai svarsto galimybę įteisinti personalinį asistentą – pagalbininką. Šis asmuo būtų visiškai nepriklausomas ir atliktų informuotojo vaidmenį, padėtų sutrikusio intelekto asmeniui pačiam pasirinkti, palydėtų jį, išlaikydamas labai nešališką poziciją ir nedarydamas įtakos politiniam apsisprendimui.

Sutrikusio intelekto asmenys susiduria su daugiau kliūčių, negu turi gebėjimų jas įveikti ir ši aksioma galioja ne tik politinių, bet ir daugelio kitų teisių užtikrinimo srityse. Tačiau kalbant apie rinkimus, svarbu pastebėti ne tik Vyriausiosios rinkimų komisijos darbo spragas šioje srityje, bet ir nepakankamą pačių negalią turinčių asmenų bei jų organizacijų aktyvumą: pvz., 2012 metais Vyriausioji rinkimų komisija ar kitos institucijos skundų dėl negalią turinčių asmenų politinių teisių realizavimo negavo.

Rinkimų pamokas ir namų darbus prieš 2016 metų Seimo rinkimus šiuo metu intensyviai ruošia politinės partijos, tačiau, kaip rodo ši apžvalga, artėjantiems Seimo rinkimams turėtų ruošis ne tik jos.

——————

[1] Dovilė Palevičiūtė. Socialinio darbo studijų programa, Bakalauro darbas „Negalią turinčių asmenų teisė balsuoti: intelekto sutrikimus turinčių asmenų atvejis“. Vilniaus Universitetas, 2015