Skaitinys

Smurtaujantį sužadėtinį palikusi Jūratė: Mane išgelbėjo jo pusbrolis. Daugiau niekada gyvenime jo nesutikau

Smurtą patiriantiems žmonėms reikia parodyti, kad jie ne vieni – tuo įsitikinusi kaunietė Jūratė, sulaukusi pagalbos iš žmogaus, kurio beveik nepažinojo. Tai buvo smurtautojo pusbrolis. Jis padrąsino tuo metu ką tik mokyklą baigusią merginą nutraukti vestuvių planus ir palikti ją mušusį sužadėtinį. Jūratė pirmą kartą pasakoja istoriją viešai, vardan tų moterų, kurios patiria smurtą ir nemato išeities: „Gal kažkam mano istorija suteiks stiprybės.“

Jūratė, Severinos Venckutės nuotr.

„Kažkada seniai, prieš 26 metus vienas žmogus man padėjo pabėgti nuo smurto. Bet aš net nepadėkojau“, – reaguodama į „Nanook“ kreipimąsi papasakoti patirto smurto istorijas, laišką pradėjo Jūratė. „Tada nesupratau, kad jis pakeitė mano gyvenimą. Daugiau jo niekada nesutikau. Jis buvo smurtautojo pusbrolis. Tai buvo seniai, bet pasekmes jaučiu iki šiol. Ne fizines, bet sielos.“

Susitikę su Jūrate jos namuose Kaune, išgirdome visą istoriją. Buvusios verslininkės, šiuo metu manikiūrininke tapti besimokančios moters pasakojimas įrodo, kad gyvenimą galima pasukti nauja linkme. Tačiau, kad tai įvyktų, dažnai prireikia kitų žmonių palaikymo.

„Anksčiau nenorėjau apie tai kalbėti. Man buvo gėda“, – sako Jūratė. „Bet tada supratau, kad turiu papasakoti, nes galbūt tai padės moterims, kurios dabar yra panašioje situacijoje kaip mano. Noriu, kad jos žinotų, kad gali išeiti iš smurtinių santykių.“

Kas atsitiko tada, prieš 26-erius metus?

Buvau 16-os, kai susipažinau su vienu vyru. Jis buvo 5 metais vyresnis. Labai jį įsimylėjau. Man su juo buvo gerai. Bet po metų draugystės jis prieš mane pakėlė ranką. Niekam nesakiau, nes buvo gėda. Toliau viskas ėjo blogyn, bet visada jam atleisdavau, nes kažko bijojau, tik nesupratau ko.

Jis pradėjo vartoti alkoholį. Būdamas girtas mušdavo mane tiesiog šiaip sau – ne tą pasakiau, nenusišypsojau, ne taip pažiūrėjau. Jo draugai, mano draugės – visi tai matė, bet niekas nieko nedarė. Jis mane ėsdavo ir psichologiškai. Vieną dieną nebeatlaikė nervai. Nebežinojau kitos išeities – tiesiog pasiėmiau peilį ir persipjoviau venas. Padariau tai prie jo.

Nualpau, praradau sąmonę. Kai atsigavinėjau, mačiau, kad jo draugai – nes viskas visada vykdavo prie jo draugų – man aprišo ranką. Grįžau namo. Tėvai neklausė, kas atsitiko, mes nebuvom artimi. Bet nuvežė pažiūrėti, ar nėra užkrėtimo.

Toks gyvenimas tęsėsi trejus metus. Pabėgti bijojau, nes jis sakė, kad jeigu jį paliksiu, mane užmuš. Mes net buvome sutarę tuoktis – po trijų mėnesių turėjo būti vestuvės… Ir vieną dieną sutikau jo pusbrolį.

Žmogus, kuris mane skriaudė, gyveno Babtuose (25 km nuo Kauno), aš pas jį važiuodavau. Ir vėl eilinė diena: jis geria, mane valkiojasi paskui save. Aš pati negerdavau. Tiesiog kaip šuniukas ir sekiodavau. Nežinau, kodėl tai dariau. Dabar, kai pagalvoju, tai žiauru, kažkas nesuprantamo.

Sėdėjau lauke, o jis kažkur nuėjęs gėrė. Laukiau, laukiau ir tada galvoju – ko aš čia sėdžiu? Galvoju, eisiu link jo namų, pasiimsiu pinigų ir važiuosiu atgal į Kauną autobusu. Bet kartu visą laiką bijojau, nes jeigu darysiu ką nors ne taip, paskui gausiu. Šitą žinojau visą laiką

Na, vis tiek nusprendžiau eiti link jo namų. Ir tada jo pusbrolis privažiavo su mašina. Jis ne Babtuose gyvena, nežinau, kodėl jis ten atvažiavo. Paklausė – „Ką tu čia veiki?“ Papasakojau jam situaciją. „Viskas“, – sako jis. „Sėsk į mašiną, parvešiu tave namo. Užtenka.“

Pusbrolis irgi buvo vyresnis už mane keliais metais. Įsėdau į mašiną, jis nuvežė pas savo tėvus į namus. Ir jie pradėjo šnekėti… Dabar tikrai neprisimenu visko, ką jie kalbėjo, bet man labiausiai įstrigo žodžiai: „Tu esi jauna, graži moteris, gali turėti vyrą, kuris tave mylės. Kodėl leidi save skriausti? Jis tavęs nevertas.“

Šnekėjomės dvi valandas, jeigu ne daugiau. Buvo keista, nes anksčiau jų praktiškai nebuvau sutikusi. Bet kai tau 19 metų, juk nelabai ir bendrauji su suaugusiais žmonėmis. Jautiesi kaip vaikas, nelendi į akis.

Nebandžiau jiems prieštarauti. Seniai žinojau, kad man reikia tai baigti, tik nežinojau kaip. Man reikėjo palaikymo. Kad kažkas mane tiesiog apšviestų. Nes viena kažką spręsti bijojau. Gal buvau taip išauklėta, kad niekada negaliu sakyti „ne“. Manau, tai tikrai turėjo įtakos.

To pokalbio ir užteko. Nusprendžiau jį palikti. Paskambinau jam ir pasakiau, kad „viskas, su tavimi nebedraugauju“. Aišku, baisiau pasakiau. Iškart padėjau ragelį. Kitą dieną jis mane susirado. Sudaužė, kaip nežinau ką. Bet tai buvo paskutinis kartas.

Dabar noriu padėkoti draugo pusbroliui. Jeigu ne jis, gal jau būčiau po velėna.

Gaila, bet po to karto jo niekada nebuvau sutikusi. Dėl ko jis man padėjo nežinau. Manau, kad jam manęs gaila buvo. Gal jo tėvai kažką kalbėjo apie visą situaciją, gal jo tėvas nesmurtavo prieš mamą. Gal jie buvo normali šeima. Nežinau.

Kai jums parašiau, bandžiau prisiminti tą laiką, sėdėjau kelias dienas ir galvojau, galvojau… Iš kur pusbrolis galėjo žinoti apie mane? Buvau jį mačiusi gal du kartus. Gal, sakau, ten kažkas viršuje nulėmė.

Žmogus, kuris mane skriaudė, dabar yra miręs. Po pusės metų mums išsiskyrus jis nusižudė.

Kai išsiskyrėt, su ta šeima santykiai visiškai nutrūko?

Visiškai.

Kodėl nusprendėte apie tai papasakoti?

Nes neteisinga, kad moteris turi kentėti. Smurto šeimose yra labai daug. Ir ne tik šeimose. Mano atveju, aš tik draugavau, nebuvom vyras ir žmona. Pati turiu dvi dukras, man tai labai aktualu. Suprantu, kad jos irgi gali papulti į tą patį – reikia, kad jos nebijotų iš smurto išeiti. Nes pirmas kartas būna ne paskutinis. Noriu pasakoti, kad moterys pajustų, kad jos gali išeiti iš tokių santykių. Gal kažkam mano istorija suteiks stiprybės, jeigu niekas kitas nepadeda, nėra artimųjų. Tai, ką patyriau, man buvo baisiausias dalykas. Noriu, kad niekam niekada daugiau taip nebūtų. Kad smurto tiesiog nebelikų.

Smurto istorijose labai svarbus aplinkinių vaidmuo. Minėjote, kad draugai matydavo, kaip jus muša. Ar jie nebandė to sustabdyti?

Draugės kai kurios žinojo. Buvo ir gyvai mačiusios. Bet joms atrodė, kad tai mano reikalas. „Draugauji, tai draugauji.“ Reiškia, tokios ir draugės. Kiti aplinkui nežinojo, bet įtarė, kad kažkas ne taip. Mokyklos auklėtoja nežinojo, kad mane muša, bet žinojo, kad mes draugaujame ir kad mano mokslai pažemėjo.

Aš norėdavau, kad man kas nors padėtų. Ir, kaip ir sakiau, nebuvo taip, kad aplinkui nebūtų žmonių. Priešingai. Bet ten vykdavo gėrimai, baliukai. Būdavo, kad mane bando apsaugoti kiti vyrai. Kartą mane ir iš ketvirto aukšto išmest norėjo jis… Ačiū Dievui, kad kiti draugai, kad ir girti, susivokė.

Bet būdavo ir taip, kad nedaro nieko, nes jie jo bijojo. Buvo, kad šaukiausi pagalbos, o niekas nesureagavo. Tave taip ir užmušti gali. Visą laiką norėjau, kad kažkas įsikištų ir mane išgelbėtų. Būčiau laiminga, jei kas nors būtų įsikišęs. Iškvietę, tuo metu dar milicininkus… Bet niekas to nedarė.

Kaip reagavo vaikai, sužinoję, ką esate patyrusi?

Buvo apakę. Jie tokių dalykų nebuvo matę pas mus šeimoje. Mano sūnui 25-eri, jis gyvena Švedijoje, bet buvo grįžęs su drauge. Vyresnei dukrai – 14-a. Buvo mažiausios dukros krikštynos, susirinkom visa šeima. Jau po krikštynų, būdami kartu, pradėjom kalbėti apie mano praeitį. Jie negalėjo patikėti, kad taip galėjo atsitikti jų mamai. Jie labai pyko.

Daugelyje smurto atvejų vaidmenį atlieka alkoholis. Jus mušęs vyras galimai turėjo priklausomybę nuo alkoholio, smurtaudavo išgėręs. Kaip manote, ar alkoholis ir sukelia smurtą, ar noras smurtauti visada yra, tik alkoholis jį išlaisvina?

Nežinau. Kalbant apie mano situaciją – mes draugavom su pertraukom. Jis turėjo vieną kitą draugę, kai būdavome išsiskyrę. Bet jų jis nemušė. Tik mane. Tai buvo labai keista. Vieną iš tų merginų pažinojau. Po kažkiek laiko su ja netyčia susitikome. Ji labai nustebo, kai sužinojo, kad buvau nuolat mušama. „Negali būt“, – sako. – „Netikiu“.

Jūsų istorija įvyko 90-ųjų pradžioje, kai nusikalstamumo ir smurto lygis visuomenėje buvo didesnis. Ar manote, kad jūsų vaikai jau auga kitokioje, saugesnėje aplinkoje?

Manau, kad vis dėlto iš šeimos ateina šitie dalykai. Kai aš augau, man smurtas atrodė norma. Įsivaizdavau, kad vyras gali taip daryti, o moteris turi tylėti, niekam nesakyti, nes bus gėda, nes „pati kalta“. Man atrodė, kad taip ir turi būt. Dėl to ir man pačiai buvo gėda už tai, kad mane mušė. Būtent dėl to niekam apie tai iš pradžių nesakiau.

Dabar jau žinau – neleisiu, kad mano šeimoje kas nors tokio būtų. Sau prisiekiau, kad jeigu prieš mane kas nors pakels ranką arba kenks psichologiškai, tai viskas, bus išvytas tą pačią akimirką.

Reikia aptarti ir gėdos momentą. Kodėl jums buvo gėda kalbėti apie patirtą smurtą? Ar neturėtų gėdą jausti tas, kuris smurtauja?

Galvojau apie tai. Turbūt gėda kyla iš to, kad tu tikėjaisi kažko gero, visiems prisipasakojai, kaip jūs gerai sutinkat, kaip gerai gyvenat, kokia tarp jūsų meilė, kokia tu laiminga ir paskui, bam, gauni. Tai kaip dabar visiems tai pasakyt? Gėda pasakyti, kad pasirinkai blogą partnerį.

Vėliau turėjau dar du vyrus, su abiem išsiskyrėm. Ir abu kartus kas nors sako – „Taigi pati pasirinkai, ko tu skundies!“ Bet pradėdama draugauti su žmogumi aš nežinau, koks jis bus po pusės metų, po metų ar netgi po dienos. Bet pas mus taip yra, kad jeigu su kažkuo draugauji, gyveni, ir kažkas atsitinka, tai tu pati pasirinkai, pati kalta. Iš ten ir atsiranda gėda.

Nors jūsų istorija atsitiko prieš 26 metus, ar prisiminimai vis dar sugrįžta?

Taip, ir vis dažniau. Pavyzdžiui, pamatau per televizorių, kad kažkas papasakoja apie smurtą, nors truputį užsimena – iš karto viską prisimenu. Kai buvau jaunesnė, gal buvo kitokie prioritetai, kitaip gyvenau, apie kitus dalykus galvojau. O dabar pastebėjau, kad prisiminimai pradėjo sugrįžti. Gal tiesiog daug tų smurto temų dabar atsirado. Pavyzdžiui, apie smurtą prieš vaikus.

Bet ar džiaugiatės, kad Lietuvoje apie smurtą kalbama daugiau?

Džiaugiuosi, bet labiausiai norėčiau, kad smurto tiesiog neliktų. Turėtų būti mokykloje švietimas vaikams apie tai, nes šeimose ne visi tikrai pasakos. Turėtų būti kalbama visiems – ir mergaitėms, ir berniukams, kad negalima smurtauti. Turi būti tokia programa: santykių, žmonių bendravimo. Nes tikrai yra tokių šeimų, kuriose normalu rėkauti, koliotis, daužytis. Anksčiau tokių dalykų niekas ir nesureikšmindavo. Eina vaikas – tynkšt per per galvą. Pati mačiusi esu. O paskui tas vaikas galvoja, kad taip ir turi būti. Užaugęs jis daro tą patį.

Ar galima iš smurtinių santykių išeiti vienam?

Man atrodo, kad kažkas šalia turi būt. Turi būt palaikymas – ar tėvų, ar draugų, ar nesvarbu, kieno nors. Turi tą žmogų palaikyt, vos ne vesti už rankos. Pasakyti, kad kad „Aš su tavim. Nieko nebijok. Mes tau padėsim.“

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Koordinuotas tarpinstitucinis atsakas į smurtą: sąmoningumo didinimas ir praktikų kaita“, kurį įgyvendina Lygių galimybių plėtros centras, projekto partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir Lietuvos policijos mokykla. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis.

Komentarai (1)
  1. Kristina

    Nuostabu, kad moterys vis dažniau ryžtasi apie tai šnekėti. Aš pati kilusi iš smurtines aplinkos. Mane mušdavo ir tėvas, ir motina. Pavyzdžiui, už blogus pažymius mušdavo. Neįtikėtina, bet tai turėjo padėti man geriau mokytis! Mano draugių tėvai sėdėdavo ir kartu ruošdavo pamokas. Man tai buvo protu nesuvokiama. Dabar aš pati jau turiu vaiką ir neįsivaizduoju situacijos, kad galėčiau prieš jį pakelti ranką. Labai gerai, kad priėmė tą įstatymą ginanti vaikus. Tokio auklėjimo negali būti. Aš pasekmes iki šiol jaučiu. Ačiū tėveliai, už visą puokštę nepilnavertiškumo kompleksų!

    2018 12 01 / IP: 78.56.230.197


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai