Vasario 6 d., Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) kartu su LR Teisingumo ministerija konferencijoje „Suėmimas: policijos, prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjų požiūris” pristatė tyrimą apie suėmimo taikymo problemas baudžiamajame procese. Konferencijos metu buvo pristatytas ŽTSI atliktas tyrimas, atskleidęs, kodėl susidarė tokia situacija, aptartos socialinės sulaikymo pasekmės.
Lietuvos prokurorai itin dažnai prašo suimti nusikaltimais įtariamus asmenis, o teismai pernelyg lengvai patenkina šiuos prašymus. Anot Seimo Pirmininko pavaduotojo Gedimino Kirkilo nereikėtų pamirši, kad Lietuvai pradėjus stojimo į Europos Sąjungos (ES) procesą viena iš esminių Europos Komisijos priekaištų Lietuvos teisėsaugai buvo susijęs su žmogaus teises pažeidžiančiu kardomosios priemonės – suėmimo taikymu. Tai, kad Lietuvai skaičiuojant dešimtus narystės ES metus, problema išlieka, yra nepriimtina. Rašoma prieš metus seime vykusioje apvalaus stalo diskusijos pranešime. Šių metų vasario 6 dieną Žmogaus teisių stebėjimo institutas pristatė tyrimo ataskaitą, kuriame, atskleidžiama, kodėl susidarė tokia situacija, aptartos socialinės sulaikymo pasekmės.
„Suėmimas – ultima ratio (lot. paskutinis argumentas, paskutinė priemonė) – maksimaliai apriboja asmens teises, prilygsta laisvės atėmimui”, – teigė ŽTSI teisininkas Karolis Liutkevičius. Pasak jo, ši kardomoji priemonė turėtų būti taikoma rečiausiai. Statistiniais duomenimis 2008-2012 metais suėmimas taikytas daugiau nei 10 kartų dažniau nei namų areštas ir užstatas kartu sudėjus. Pagal Baudžiamąjį kodeksą, suėmimas gali būti taikomas trim atvejais: kai yra pagrįstų įtarimų, kad asmuo pabėgs, trukdys tyrimui arba vėl darys nusikaltimus. Tačiau kokybinio tyrimo rezultatai parodė, kad egzistuoja sąmoningas piktnaudžiavimas suėmimu – 95 proc. prokurorų teikiamų teismui prašymų suimti yra patenkinami.
Respondentai įvardijo, kad Baudžiamojo proceso kodeksas aiškiai nenustato, už kokius nusikaltimus turi būti taikomas suėmimas, praktikoje remiamasi pagrįstu manymu, kad įtariamasis bėgs ar slėpsis dėl nepalankaus socialinio statuso (pavyzdžiui, jei įtariamasis yra bedarbis ar neturi šeimos), darys naujus nusikaltimus, jei yra nusikaltęs anksčiau. Didelis teisėjų darbo krūvis bei laiko trūkumas lemia šablonišką, neindividualizuotą bylos sprendimą. Be to, mažiau nei per 48 valandas prokuroras turi nuspręsti,kokią kardomąją priemonę siūlys taikyti įtariamajam. Tyrime pabrėžta, kad pareigūnams sunku atsiriboti nuo visuomenės ir žiniasklaidos įtakos, alternatyvių kardomųjų priemonių skyrimas neteikia visuomenei saugumo jausmo, be to, skyrus griežčiausią priemonę, suėmimą, lengviau išvengti neigiamos žiniasklaidos reakcijos. Iš viso tyrimo metu buvo apklausta 17 specialistų (policijos pareigūnai, prokurorai, ikiteisminio tyrimo teisėjai) iš įvairių miestų.
Socialinės suėmimo pasekmės
Socialines suėmimo pasekmes pristatė klinikinis psichologas Said Dadašev. Specialistas pažymėjo, kad suimtasis išgyvena gilią psichologinę krizę – nerimą, baimę, nežinomybę, galvoja apie savižudybę. „Savižudybė – pagrindinė mirties priežastis kalėjime. Pusė savižudybių įvyksta per pirmą suėmimo parą, trečdalis – per pirmąsias 3 valandas”, – teigė jis. Grįžęs į laisvę suimtasis sunkiai atsikrato kalinio etiketės, galvoja apie emigraciją, pašlija jo santykiai su artimaisiais. Ypač komplikuota nelegalių
imigrantų situacija: žmogus patekęs į kitą kultūrą susiduria su kalbos barjeru, nesiorientuoja, kokios jo teisės. Kaip sulaikymo priemonė jiems skiriamas tik suėmimas, nes kitos priemonės (namų areštas, užstatas) praktiškai neįgyvendinamos.
Konferencijos metu buvo pateikti siūlymai, kaip spręsti per dažną suėmimo problemą: turėtų būti dažniau pateikiamos alternatyvios sulaikymo priemonės, posėdžiai dėl suėmimo turėtų būti vieši (su tam tikromis išimtimis) siekiant užkirsti kelią nepagrįstiems teisėjų sprendimams.
Visą tyrimo ataskaitą rasite Žmogaus teisių stebėjimo instituto tinklapyje.
