Skaitinys

Sugriauti legendą: pokalbis su filmą apie misionierių A. F. Bendoraitį sukūrusiu V. Puidoku

Filmo „El Padre Medico“ kūrybinė grupė leidosi į tolimą ir ilgą kelionę, kad papasakotų apie Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį (1919–1998) – Antrojo pasaulinio karo pabėgėlį iš Lietuvos, kunigą ir gydytoją, sukūrusį plaukiojančių ligoninių tinklą, teikusį pagalbą tūkstančiams Amazonės baseine gyvenančių žmonių.

Vytautas Puidokas, Luko Balandžio/15min nuotr.

Tačiau ši istorija ilgainiui įgavo gerokai tamsesnių spalvų: legendą apie pasišventusį misionierių papildė gluminančios asmeninio gyvenimo detalės, pasakojimai apie žmonių išnaudojimą ir šiurpaus nusikaltimo tyrimas.

Filmo nacionalinė premjera įvyks festivalyje „Nepatogus kinas“, o gruodžio mėnesį „El Padre Medico“ turėtų pasiekti ir šalies kino teatrus. Režisierius Vytautas Puidokas 15min pasakoja, kokį kelią iki tol teko nueiti.

Kaip Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis atsidūrė jūsų dėmesio centre?

Apie jį sužinojau visai netikėtai. Buvau Pietų Amerikoje, keliavau po džiungles. Važiavau pro miestelį, kuriame net neplanavau sustoti ar ką nors jame apžiūrėti, nes apžiūrėti nelabai ir yra ką – retai kas ten užsuka. Buvo labai karšta, paprašiau vietinio žmogaus vandens. Buvau beišvažiuojąs, kai jis paklausė, iš kur aš esu. Pasakiau, kad esu iš Lietuvos. Ir jis, vietoje to, kad klaustų, kur yra ta Lietuva, pasakė, kad jie čia turėjo labai žymų žmogų. Iš Lietuvos.

Aišku, tai mane sudomino. Prisiminiau, kad kažkur namuose buvau vartęs knygutę „Lietuvių misijos Amazonėj“, parašytą Aleksandro Guobio ir kunigo Antano Saulaičio, o joje buvo rašoma apie vieną labai įdomų personažą.

Tačiau tuo metu dar norėjau keliauti tolyn (juokiasi). Tik man vis nepavyko išvažiuoti. Tuomet mane pakvietė viena moteris. Aš biednai keliaudavau, su hamaku ir kuprine – ji mane pamačiusi pakvietė papietauti su jos šeima. Papietavau, atsigavau ir pagalvojau, kad čia jau antras ženklas – reikia bandyti kažką daryti.

Galiausiai tame miestelyje pasilikau keletui savaičių. Pradėjau susitikinėti su žmonėmis, kurie pažinojo Bendoraitį, labai susidomėjau rastomis archyvinėmis nuotraukomis. Iš pradžių susitikau žmones, kurie artimai dirbo su Bendoraičiu – buvo jo kolegos ar pagalbininkai. Jie visi jį labai gyrė. Tuomet grįžau į Lietuvą, susitikau su lietuviais, kurie buvo pas jį nuvykę į keletą ekspedicijų. Pradėjom ieškoti jo rėmėjų Europoje, nes žinojau, kad tokių buvo. Ir man pačiam atrodė, kad tai buvo labai įdomus, stiprus, misiją turėjęs žmogus.

Kada pradėjo aiškėti, jog tas pozityvus A.F.Bendoraičio paveikslas turi ir kitų spalvų?

Didžiausias lūžis turbūt įvyko tada, kai nuvažiavome filmuoti į Pietų Ameriką – ekspedicija su visu pasiruošimu truko apie penkis mėnesius. Prieš važiuojant jau žinojau, kad yra kontroversijų, bet atrodė, jog viskas lyg ir labiau į teigiamą pusę krypsta – kažkas atrodė tik gandai, o nors buvo kažkoks kriminalas, bet pats Bendoraitis vis tik buvo išteisintas…

Tačiau kai pradėjom filmuoti ir susitikti ne tik su jo bendražygiais, bet ir su paprastais žmonėm, kurie pas jį ėjo gydytis, kuriuos jis rėmė, kai susitikom su indėnais, kurių koloniją miškuose jis įkūrė, po truputį pradėjo formuotis realus vaizdas. Nors irgi – skirtingos kalbos, vertimai… Iš tikrųjų, suvokti, su kuo turime reikalą, pradėjau tik tada, kai grįžom namo. Jei pradžioje atrodė, kad turim labai įkvepiantį personažą, apie kurį tikrai bus lengva papasakoti kažką gero, žiūrint medžiagą pradėjo atrodyti, kad būtent tų gerųjų dalių labiausiai ir trūksta.

Kadras iš „El Padre Medico“.

Ar tai, kad taip pasikeitė personažo portretas, pradžiugino, supratus, kiek daug skirtingų perspektyvų atsivėrė, ar priešingai, išgąsdino, nes planavote kurti visai ne tokį filmą?

Režisūriškai mąstant, aišku, visada įdomu, kai yra daug konfliktų, daug kontroversijų – tuomet turi žymiai daugiau ką papasakoti. Todėl iš vienos pusės atrodė, jog tai, kas ten pradėjo vertis, filmą darė įdomesnį. Bet, iš kitos pusės, tai buvo pirmas tokios apimties mano dokumentinis filmas ir aš galbūt buvau visiškai nepasiruošęs kalbėti apie tas temas, kurios atsirado netikėtai ir kurios yra pakankamai sudėtingos. Nesakysiu, kad tai išgąsdino, nes buvo aišku, kad vis tiek tą filmą būtinai reikia padaryti, bet tai nulėmė, kad filmo kūrybos procesas – ypač montažas – užtruko.

2015-aisiais sakėte, jog premjera laukia kitąmet.

Kai pradėjom, galvojom, nuvažiuosim ir nufilmuosim, užtruksim porą metų. Vėliau supranti, kad ne viskas nuo tavęs priklauso. Kiekvieną meninį kūrinį gali bandyt įspraust į kažkokius rėmus, bet, man atrodo, kiekviena istorija turi savo laiką, kurį turi praeiti. Užtruko, nes visą medžiagą reikėjo suvirškinti, atrasti balansą – iš pradžių buvo daug entuziazmo papasakoti kažką gero, kas žmones gal net skatintų užsiimti panašia veikla, skatintų atsiverti pasauliui, o po to, priešingai, viskas apsivertė 180 laipsnių kampu.

Dabar nebebandau to žmogaus įstatyti į kažkokius rėmus. Man atrodo, šis filmas nieko daug neteigia, bet užduoda daug klausimų. Tai išsivystė natūraliai ir tai reikėjo atrasti proceso metu.

Vis tik nemaža dalis filme kalbinamų žmonių toliau idealizuoja A.F.Bendoraitį. Ar jie dalies liudijimų nežino, ar yra taip stipriai įtikėję Bendoraičio legenda?

Mes turbūt iki šiol buvom vieninteliai žmonės, kurie turėjo galimybę pamatyti ir suvokti to žmogaus gyvenimą per skirtingas geografines vietas. Tyrėme jo istoriją ir Lietuvoj, ir Europoj, ir Pietų Amerikoj. Turėjome didesnį piešinį.

Tais laikais, kai jis gyveno, nebuvo interneto, buvo visai kitokios sąlygos. Ir dažniausiai tie žmonės, kurie buvo aplink, žinojo tik vieną istorijos dalį, tą, kurią pats A.F.Bendoraitis ir papasakodavo. Aš pats susidariau įspūdį, kad jis sugebėdavo žmones užburti, įtikinti savo idėjom, gal kartais jais ir sumanipuliuoti. Žmonės matė tokį jo portretą, kokį jis pats kūrė.

A. Bendoraitis (dešinėje), A.-Saulaičio nuotr.

Kurdami filmą galvojom ir apie tai, kad tam tikra prasme šiandien gyvename panašiai: socialiniuose tinkluose kuriame tokį savo portretą, kokį norėtume, kad kiti žmonės matytų. Man atrodo, yra sąsajų tarp šio personažo ir dabarties, kas galbūt labai natūraliai atsirado dėl to, kad aš pats esu jaunas kūrėjas.

Dabar, kai praėjo laiko, atsirado galimybė atsitraukti ir įvertinti tai, kas ten vyko. Bet, pavyzdžiui, kai atvykome pas indėnus arba kai buvome Brazilijoje, žmonės puse lūpų lyg ir kalbėjo apie Bendoraičio ne tokius jau ir gerus darbus, tačiau jo portretas ten iki šiol nėra dekonstruotas.

Ar tikėtina, kad asmenybės ir jos veiklos permąstymas įvyks? Galbūt laikui bėgant Bendoraičio legenda tik auga ir stiprėja?

Kiekviena vieta turi savo specifiką. Man atrodo, kad Lietuvoje Sąjūdžio laikais reikėjo tokių įkvepiančių žmonių, kurie nebūtų susiję su visa ta sistema, kurie būtų tam tikra prasme „švarūs“, atėję iš kažkur toli. Iš tikrųjų, tų personažų, tų didvyrių tam tikra prasme mes ieškome iki šiol.

Tuo metu užteko kelių faktų apie Bendoraitį. Kad jis iš ten, kad jis kunigas, kad jis gydytojas – čia jau galios, autoriteto pozicijos. Kad statė ligonines, kad laivus, kuriais plaukiojo, vadino „Lietuva“. Ir va, kol mes čia vargom, lietuviai, kurie turėjo laisvę, užsiėmė tokiais gražiais darbais.

Dabar, praėjus daugiau laiko, mes jau galim pradėti tuos herojus dekonstruoti. Šiandien vykstančios diskusijos apie mūsų praeities herojus, man atrodo, yra labai teigiamas procesas.

Brazilijoje, Bolivijoje situacija yra šiek tiek kitokia. Vienas dalykas, miesteliai nedideli. Kitas dalykas, Bendoraitis buvo kunigas, jis atvyko su Bažnyčios palaiminimu, o Bažnyčia ten ir toliau turi didelę įtaką. Galbūt dėl to žmonėms sunkiau į visa tai pasižiūrėti iš šono.

Tikiuosi, kad prie to asmenybės permąstymo gali prisidėti ir šis filmas, kuris galbūt paskatins diskusijas, anksčiau nelabai vykusias.

Filmo aprašyme teigiama, jog pokalbiai su amžininkais sugriauna „filmo kūrėjų planus papasakoti Motinos Teresės iš Lietuvos istoriją“. Tačiau turint omenyje, kad Motinos Teresės figūra taip pat yra sulaukusi kritikos – atsiranda kalbančių ir apie jos tamsiąją pusę – galbūt jūs iš tiesų sukūrėte filmą apie lietuviškąją Motiną Teresę?

Nesu taip smarkiai įsigilinęs į Motinos Teresės istoriją. Tačiau Bendoraičio kontroversijos yra labai didelės, esminės. Nežinau, ar juos galima lyginti.

Vis tik įdomu, jog filmas, kuris bando dekonstruoti vieną suherojintą asmenybę, komunikacijoje atskaitos tašku renkasi kitą idealizuojamą, suherojintą figūrą.

Man atrodo, kad visi suherojinti žmonės yra tie, kurie iškyla kažkokiame laike, kažkokioje dvasioje, reprezentuodami tas vertybes, kurių tuo metu žmonėms labai reikia. Tačiau net jei juos pavadiname šventaisiais, jie vis tiek turi kitą pusę, kurią gali pamatyti tik iš laiko perspektyvos, kai tas idealizmas nuslūgsta.

Kadras iš „El Padre Medico“.

Tai, tam tikra prasme, yra natūralus procesas. Viskas juda, mūsų herojai keičiasi. Ir jei kažkada herojus buvo Bendoraitis ar Motina Teresė, tai dabar herojė yra Greta Thunberg. Turbūt po dvidešimties metų ir ji nebebus herojė. Kažkokie kiti žmonės sakys, kad ji galbūt buvo per daug radikali, ar, priešingai, per mažai radikali. Lygiai tas pats yra ir su Bendoraičiu. Dažniausiai žmones į herojus žiūri per nuveiktų darbų prizmę, niekas tuo metu per daug nesigilina į asmeninio gyvenimo detales ar tai, kaip tie darbai buvo padaryti.

Pavyzdžiui, Bendoraičio sukurtas indėnų rezervatas. Buvo 1965 m. Brazilijoje. Dar vyko daug pirmų kontaktų su indėnais. Amazonėje, kaip visada, atsirado ir kažkokie verslo interesai. Daugybė žmonių neturėjo jokio supratimo, kas yra indėnai ir kaip reiktų su jais elgtis – tas kontaktas dažnai būdavo agresyvus, indėnai būdavo atstumiami, žinau istorijų ir apie vykusias fizines kovas. Bendoraitis norėjo išbarstytas, išdraskytas gentis, kurios kamavosi nuo visokių ligų, surinkti į vieną vietą, suteikti žmonėms medicininę pagalbą, duoti maisto ir t.t.

Tais laikais, žiūrint tos vietos kontekste, tai, galima sakyti, buvo žygdarbis. Dabar, pasižiūrėjus, kaip jis tą rezervatą kūrė, kokie žmonės ten dirbo, kokios bausmės buvo taikomos, pasižiūrėjus į tai, kad buvo seksualinės prievartos – iš mūsų pusės žiūrint, tai buvo baisu. Bet tuo laiku tai buvo šviesesnis darbas nei kad tai, kaip daug kas aplinkui su indėnais elgėsi.

Filmas anksčiau buvo pristatomas pavadinimu „Aleksandras Didysis“. Kodėl nutarėte jį pakeisti?

Bendoraitis mėgo prabangą – jis turėjo baseiną, atsivežė dobermanų, jo namai buvo išraižyti jo herbu, vietiniai menininkai tapydavo jam paveikslus… Visoj jo istorijoj matyti didybės elementas. Jau tada šiek tiek ironizuodami tą „Aleksandrą Didįjį“ panaudojom.

Kadras iš „El Padre Medico“.

Ilgainiui, kadangi filmas dar ir nutolo nuo Lietuvos, pasirinkom „El Padre Medico“ – pavadinimą, kuris yra pakankamai universalus ir kurį žiūrovai gali suprasti turbūt bet kur pasaulyje. Bendoraitį žmonės būtent taip vadino, jį taip prisimena. Kunigų buvo daug, bet kunigų, kurie kartu būtų ir gydytojai – ne.

Filmo premjera įvyko Camdeno kino festivalyje. Kaip filmą sutiko auditorija, kuri visiškai nieko nežinojo apie A.F.Bendoraitį?

Buvo labai smagu parodyti filmą Šiaurės Amerikoje ir pasižiūrėti, kaip žmonės galės su filmu susitapatinti. Reakcijos buvo geros. Apie patį personažą jie nieko nebuvo girdėję, bet filmas liečia daug skirtingų kontekstų – religija, neokolonializmas, tapatybė, tam tikra prasme tai ir pabėgėlio istorija, kurią kažkiek galima susieti su šių dienų kontekstu. Jautėsi, kad kai kurios temos žmonėms surezonavo.

Kaip sekėsi rinkti biudžetą filmui?

Filmui surinkti biudžetą, aišku, buvo sudėtinga. Mums labai didelę paskatą suteikė minios finansavimo platforma, prisidėjo tikrai daug žmonių. Vieni prisidėjo pinigais, kiti tiesiog skleidė žinią apie filmą. Tai mums suteikė ir daug jėgų, nes jautėm, kad žmonės mus palaiko. Kartu tai tapo ir įsipareigojimu. Kai pradėjau kurti filmą, visai neseniai buvo įsikūręs Lietuvos kino centras. Svarbų finansavimą gavome ir iš ten.

Aišku, galų gale darbas išėjo daugiau idėjinis. Ypač komandos branduolio. Nes kelionės tolimos, o ir montažo procesas buvo tikrai ilgas. Išėjom už savo finansinių galimybių ribų, bet ta motyvacija buvo gilesnė. Ji šitą filmą ir ištraukė.

Kadras iš „El Padre Medico“.

Pavargot kurdamas šį filmą?

Projektą pradėjau kurti vedamas aistros. Iš pradžių jėgų buvo labai daug, gal kartais jas net švaistydavau, nemokėdavau tos energijos gerai paskirstyti. O po to, kai aistra baigiasi, prasideda sunkus darbas, susikaupimas.

Buvau šio filmo režisierius – tas žmogus, kuris nuo pradžių iki pabaigos stengėsi projektą vesti į priekį ir jautė už jį didžiausią atsakomybę. Bet prie jo prisidėjo labai daug žmonių. Komandos branduoly buvo ir labai patyrusių žmonių – pavyzdžiui, operatorius Rimvydas Leipus, montažo režisierė Anne Fabini. Ieškojom balanso tarp jaunatviškos aistros ir patirties.

Kokią didžiausią pamoką išsinešėt iš šio projekto?

Čia klausimas, į kurį sau bandau atsakyti dabar, kai viskas eina į pabaigą. Man atrodo, kurdamas šį filmą visai subrendau – kaip kūrėjas, kaip režisierius ir, turbūt, kaip žmogus. Bet ar aš iš to kažko išmokau… Nežinau, ar ką nors galų gale išmokstam. Man atrodo, kad žmonės keičiasi, bet nebūtinai kažką išmoksta. Sakoma, jog pabaigus vieną filmą atrodo, jog jau viską moki, bet pradedi naują – ir viskas iš pradžių. Gal dėl to ir įdomu tai daryti.

O jei pasižiūrėjus giliau, turbūt didžiausia pamoka buvo ta, jog žmones reikia priimti labai kompleksiškai, tokius, kokie jie yra, su savo ydom, savo teigiamais ir neigiamais bruožais. Bet jų negalima įsprausti į rėmą. Kiekvienas teoriniam lygmeny tai suprantam, bet per šį procesą jaučiuosi tai pats patyręs ir suvokęs. Ir tai buvo gera pamoka. Bet šiaip, koks skirtumas ką aš suvokiau. Svarbiausia, ką suvoks žmonės, atėję į filmą, ir kokie klausimai jiems kils po to. O klausimų, aš manau, tikrai kils.

Interviu publikuotas portale 15min.lt.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai