Aktualu

Superherojės: kalbame apie patirtą smurtą, kad kitoms nereikėtų kentėti

Jau penkeri metai, kaip smurtas šeimoje laikomas viešu nusikaltimu. Tačiau vis dar girdime apie traumuotus vaikus, moteris, vyrus, senyvo amžiaus asmenis. Viena po kitos viešumoje pasirodo istorijos, kaip pradėjus tyrimą smurtautojas grąžinamas į tuos pačius namus, kur gyvena tie, prieš kuriuos smurtauta. Teismai dažnai mano, kad įrodymų nepakanka smurto faktui nustatyti, net jei smurtą patyrusiam asmeniui lūžusi ne viena kūno vieta. Ko reikia, kad įstatymas veiktų? Superherojės atsako savo pavyzdžiu – reikia kad patirtys būtų išgirstos ir nebekartojamos, reikia suvokimo, jog moteris žmogus, ne daiktas.

Konferencijos Seime akimirka, Donato Paulausko nuotr.

Praėjusią savaitę pirmąkart istorijoje Seime savo tiesioginėmis patirtimis, kaip veikia įstatymai, turintys apaugoti nuo smurto, pasakojo superherojės ekspertės – moterys, palikusios smurtinę aplinką, gyvenančios Moterų krizių centre – Elena, Zita, Edita ir Kristina.

„Kartu norėjome akcentuoti, kad jei patiri smurtą gali išeiti, neprivalai taip gyventi, gaila, kad vis dar namus dažnai turi palikti smurtą patyrusi moteris, nors juos turėtų palikti smurtautojas (aut.pastaba – pagal LR įstatymus).

Mes norime atsisakyti moters, kaip aukos, vaizdavimo, ir termino „auka“ nebevartojame, dabar jas vadiname „superherojėmis“ arba „ekspertėmis“ – pradėjo pristatymą Beata Tiškevič, komandos „Moterys kalba“ narė.

Superherojė Elena įsitikinusi, kas smurtą patyrusių asmenų istorija iš tikrųjų yra viena. „Skiriasi tik partnerio vardas ir konkretūs sumušimai. Psichologinės traumos panašios“.

Superherojė: pagalba yra, tik ji ne visad pasiekiama

Toliau pateikiama visa istorija kurią Seimo Konstitucijos salėje pasakojo Elena, viena iš pirmųjų išdrįsusi prabilti viešai apie patirtą smurtą, ieškotą pagalbą, prisidėdama prie „Moterys kalba“ projekto „Superherojės“:

„Aš atėjau į Krizių centrą (Moterų krizių centrą – aut. past.) visiškai sulaužyta, vos radau, kur jis yra. Centras  padėjo psichologiškai, teisiškai. Ir kai aš pradėjau stotis ant kojų, aš pagalvojau, kad ne aš viena tos pagalbos ieškojau ir neradau.  Pagalba yra, tik ji nepasiekiama.

Po kurio laiko į Krizių centrą atėjo Beata su savo komanda ir pasakė „žinote ką, norime, kad tokių moterų balsai būtų išgirsti“. Aš buvau pirmoji, kuri pasakiau – aš pasirašau. Jeigu dėl mano dalyvavimo bent viena moteris pakeis savo gyvenimą, tai bus verta tos rizikos, kurią prisiėmiau.

Patikėkite manim. Toks gyvenimas, kaip jis paveikia vaikus. Mes moterys, mes mamos, ypatingai, mes atsitiesiam, atsitiesiam dėl vaikų, bet vaikai yra sužaloti daug daugiau.

Aš pati esu iš šeimos, kur tėvas smurtavo. Mano pats pirmasis vaikystės prisiminimas, iš to meto, kai vaikai dar nieko neprisimena – kaip tėvas muša mama. Taip atsitiko gyvenime, kad aš pati papuoliau į smurto ratą. Kai aš sustiprėjau, supratau, kad turiu kažką daryti su ta savo patirtim, nes taip toliau negalima, tai per daug opi problema. Tai pasidarė kultūros dalis, o taip neturėtų būti. Tai ne kultūra, tai yra žiauru.

Mes, kaip žmonija jau kiek tūkstantmečių išėję iš laukinių žmonių gyvenimo. Aš esu įsitikinusi, kad mes turime keisti tokį esantį įvaizdį. Nes moteris nėra daiktas, moteris – lygiai toks pats žmogus, kuris galbūt šeimoje daro netgi daugiau nei vyras. Ne visais atvejais, bet dažniausiai.

„Moterys kalba“ projektas „Superherojės“ (Neringos Rekašiūtės nuotr.)

„Moterys kalba“ projektas „Superherojės“ (Neringos Rekašiūtės nuotr.)

Mes apsiimam ant savo pečių užauginti tokius žmones, kurie būtų pavyzdys šeimoje, valstybėje. Mūsų vaikai bus nauja karta, kuri atstovaus mūsų valstybę. Ką mes turėsime parodyti, jeigu tie vaikai užaugs smurte. Ir jie galės pasakyti:
–       aš prisimenu, kaip tėtis mušė mamą,
–       aš prisimenu, kaip atvažiavo policininkai ir nieko negalėjo padaryti,
–       aš prisimenu, kaip mama nuėjo į teismą ir teisme pritrūko įrodymų.

Kaip gali būti, kad moteris, kurios sulaužytos kojos, šonkauliai ir galva, neturi pakankamai įrodymų. Tai yra žiauru ir taip neturėtų būti.

Ir tai nėra vien tiktai fizinis smurtas, tai ir psichologinis smurtas. Sužalotos moterys, sužaloti vaikai ir ant kojų stotis tenka mums. Nes smurtautojai dažniausiai lieka toliau gyventi tą savo gyvenimą ieškodami naujos aukos.

Aš išsivadavau, bet aš isivadavau savo jėgomis! Aš išėjau! Tai buvo pats sunkiausias žingsnis mano gyvenime, bet aš išėjau.

Man padėjo Krizių centras, man padėjo tai, kad aš sužinojau, jog jis egzistuoja.

Ir dabar, tepraėjo septyni mėnesiai, aš saves nepažįstu, tiksliau, aš save pazistu, nepažįstu tos moters, kuri buvau ankščiau. Ji buvo visiškai sulaužyta, visiškai sugniuždyta be jokio noro gyventi.

Jeigu aš tą dieną būčiau neradusi pagalbos, nežinau, ar būčiau turėjusi jėgų ieškoti toliau“.

„Nepieškite mūsų kaip aukų, mes – ne aukos“

Paklausus Elenos, ko pasakojimuose trūksta, kad visuomenė geriau surpastų smurto šeimoje reiškinį, ji netrukus atsako, kad trūksta informacijos.

„Dalyvaujame projekte, kad iškeltume problemą į viešumą. Pradėjus kalbėti, labiausiai gąsdino, kokios bus visuomenės reakcijos, kad ji nepasiruošus, nepriims. Norisi, kad keistųsi mūsų vaizdavimas.

Nepieškite mūsų, kaip aukų, mes ne aukos.

Mūsų traumos visuomenėje slepiamos, apie jas žinome mes, Krizių centro darbuotojos. Jos statistiškai netgi nėra suskaičiuojamos. Nes į policiją yra labai sunku kreiptis dėl jų reakcijos.

Mano vyras dirba armijoje. Todėl, kai aš kviečiau policiją, atvykus pareigūnams, juk jie tam tikra prasme kolegos. Policininkai vyrui pasiūlė išeiti pasivaikščioti, kol aš apsiraminsiu.
Visuomenės nuomonė negali pasikeisti, kol nesikeičia ir sistemos požiūris į smurtą patyrusį asmenį.

Kalbėti apie smurtą sunku todėl, kad negalime kalbėti laisvai, nebijodamos būti pašieptos, pažemintos. Mums reikėjo tiek jėgų, kad išeitume į viešumą. Aš nusprendžiau pasakoti ir nepasilikti tik sau.

Istorija juk yra viena, skiriasi tik partnerio vardas ir sumušimai. Psichologinės traumos panašios.

Jeigu iškvietus policiją, po to prasideda, kaip aš švelniai vadinu „diskusija“. O po visko, vyras man sako: „dėl visko kalta tu, nes tu policiją iškvietei. Ir ta pati istorija kartojasi su kiekviena smurtą patyrusia moterimi, kiek aš pažįstu.

Mes visi esame viena šeima. Vyrai, moterys. Auginame vaikus. Norisi, kad surastume būdą kalbėtis“.

Prie straipsnio prisegamas Specializuotų pagalbos centrų sąrašas. Į juos galima kreiptis, jeigu patirėte smurtą artimoje aplinkoje.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai