Aktualijos

Vaikystė be smurto, bet su palaikymu ir meile

Pirmadienį važiavau vesti seminaro apie atleidimą, paleidimą ir praeities įprasminimą. Daug diskutavome apie smurtą prieš vaikus. Bet tikiu, kad šios diskusijos tokios menkos, palyginus su diskusijomis, kurios verda įvairiuose forumuose. Ir skaitant tas diskusijas, kaip sakė viena mano pašnekovė, šiaušiasi plaukai ir kelias valandas dar nenusileidžia.

Aurelija Ananjevaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Taip liūdna, nemalonu, skaudu, pikta, kad tiek daug žmonių iki šiol mano, jog geriausias būdas išauklėti vaiką – panaudoti smurtą prieš jį. Jei aš užaugau, nors mane ir mušė, tai ir kiti užaugs. Užaugs, bet turės daugybę randų ir tas vietas, kur kažkada buvo mėlynės – visada skaudės. O gūžtis norėsis vis dažniau. Širdis drebės kiekvieną kartą, kai kas nors netikėto, neplanuoto įvyks. Mintys nuolat suksis žodžiai „esu nevertas“. Einant namo tikrai ne kartą atsisuks pasižiūrėti, ar iš paskos jokia grėsmė neseka.

Vien jau rašant šias eilutes bėgioja šiurpuliukai po kūną. Tai ką išgyvena smurtą patyręs vaikas?

Bet žinau, bus sakančių, jog kitokio, tokio paties gero būdo, kaip išauklėti vaiką nėra. Kaip kitaip su jais mes susitvarkysime? Tai ką darysime, jei jie prieš mus pakels ranką? Juk toks elgesys netoleruojamas. Šioje vietoje norėčiau ir sustoti ir priminti tris taisykles, kurios labai svarbios kiekvienam vaikui:

1. Smurtas gimdo tik smurtą. Jei vaikas augs aplinkoje, kur tėvai ir kiti suaugusieji smurtauja, jis nemokės kitaip bendrauti, savęs apginti, brėžti ribas – tik pakeldamas ranką prieš kitus. Tad gal pats metas namuose turėti bendrus šeimos susitarimus, kurių kiekvienas laikytųsi? Ir namuose bus saugiau, ir kiekvienas sužinosite daugiau vienas apie kitą.

2. Vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų. Jei vaikas pyksta, jam norisi trenkti, nes nežino kito būdo, kaip parodyti savo pykčio. Jeigu vaikas pavargęs, jis gali dar stipriau lakstyti, šaukti, rėkauti, nes jis dar nemoka sustoti. Jo savireguliacijos sistema dar nėra susiformavusi ir jam reikia suaugusio žmogaus, kuris padėtų pažinti save, mokytų suprasti savo jausmus ir priimtų jį tokį, koks jis yra. Trumpai tariant, tik pabuvęs vaikui, gali tapti suaugusiuoju.

3. Vaikams labiausiai reikia meilės. Kantrybė, meilė, priėmimas, rūpinimasis, apkabinimas, pokalbis, pamokymas, supratimas – tai veiksmai, kurie padeda kiekvienam vaikui augti. Jie gali padėti vaikui jausti ramybę. O kai ramu ir gera, šeimose auga judrūs, smalsūs ir kūrybiški vaikai.

Todėl, dėl tos ramybės vaikams ir mums patiems, kviečiu imti pasirašyti peticiją „Užtikrinkime saugią vaikystę kiekvienam vaikui!“.

Bet peticija viskas neturėtų baigtis. Manau, turime išmokti būti dar sąmoningesni, nebijantys klysti, vengiantys teisti, gebantys palaikyti ir dalintis patirtimi vienas su kitu. Nes tik dalindamiesi tuo, ką išgyvename, priimantys savo jausmus ir padėdami vienas kitam galime padėti tėvams ir vaikams įveikti sunkumus, kurie kyla šeimoje. Nes kai liekame vieni, jaučiamės bejėgiai, o iš bejėgystės dažnai ir kyla noras smurtauti prieš kitus, ar prieš save. Tad kitas žingsnis po peticijos pasirašymo turėtų būti – vienas kito palaikymas. Tikiu, kad žingsnis po žingsnio įveiksime savo vidinius ir išorinius demonus.

Aurelija Ananjevaitė yra psichologė, Klaipėdos Tauralaukio progimnazijos mokytoja.

Tekstas buvo publikuotas tinklaraštyje „Auganti psichologija“.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai