Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Skaitinys

Vilniaus gatvės „mokykloje“ – per penki tūkstančiai „mokinių“

Vilniaus jaunimas, Vilniaus atviro jaunimo centro "Mes" nuotr.

Jūratė Juškaitė | 2015 12 10

Eglė Došienė ir Giedrė Laniauskienė iš Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialinio centro jau ne vienerius metus dirba su tais, kurių problemų pastebėti nenori nei visuomenė, nei valstybė. Neretai jie būna įmerkę akis į savo išmaniuosius telefonus, mėgsta gliaudyti saulėgrąžas ir laiką leisti būriais (chebromis).

Dėl tokio elgesio aplinkiniai labai dažnai jų nemėgsta, tačiau žvelgti tik į elgesį – trumparegiška. Didelė dalis tokių jaunuolių kasdien susiduria su kompleksinėmis problemomis savo aplinkoje: skaičiuojama, kad Vilniaus mieste niekur nedirbančio ir nesimokančio jaunimo – mažiausiai penki tūkstančiai arba tiek, kiek Trakuose yra gyventojų.

„Kai kalbame apie tuos 5000, turim omenyje jaunimą, iškritusį iš švietimo sistemos. Bet yra daug tokių, kurie yra ant ribos – realiai jie mokyklų nelanko, o iš sąrašų nebraukiami, – sako E. Došienė.

Gatvės, ne švietimo sistemos mokykla

Tuos, kurie iškrenta iš švietimo sistemos, dažniausiai „moko“ gatvė. Vilniuje termino „gatvė“ reikšmė dažnai priklauso nuo metų laiko: vasarą tai gali būti sėdėjimas prie riedlenčių rampos ir saulėgrąžų gliaudymas, žiemą – laiko leidimas didžiuosiuose prekybos centruose.

Demografiškai žiūrint, J. Matulaičio centro darbuotojai dažniausiai susiduria su 14-16 m. jaunimu, kurių didesnioji dalis yra vaikinai (apie 65-70 proc.), jų tėvai ar globėjai nedirba ar turi priklausomybių. Kitas beveik taip pat dažnai pasitaikantis variantas – kai „viskas gerai“ su tėvais, jie dirba, išlaiko šeimą, tačiau nepalaiko emocinio santykio su savo vaiku – paaugliu. Tokie paaugliai dažnai gerai mokosi, tačiau nusiraminimą ir emocinį santykį jie randa „šaikose“: „Tai, kad jie yra gerai apsirengę ar sako, kad jie neturi problemų, nereiškia, kad taip ir yra.“, – E. Došienė.

Gatvėje ieško emocinio ryšio

Abi grupes vienija tai, kad toks elgesys paprastai yra lydimas ankstyvų lytinių santykių, alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimo, o taip pat ir to, kad jos tarpusavyje labai skirtingos ir dinamiškos, vienos su kita maišosi, o viskas palaikoma emocinio santykio pagrindu. Tipinė „chebra“ atrodo maždaug taip: šeši žmonės, iš kurių dvi merginos ir keturi vaikinai. Dažnai tokiame darinyje yra pora, kai pora išsiskiria, „chebra“ irgi išsiskaido“.

Darbui gatvėje labai svarbus reguliarumas: darbuotojai ten eina tuo pačiu intervalu, laiku ir visada į tuos pačius taškus. Jų tikslas – megzti santykį, kuris nebūtų moralizuojantis ar teisiantis, ką dažnai daro praeiviai, o jį užmezgus, jaunuoliai kviečiami ateiti į socialinį centrą ar atvirą jaunimo centrą. „Dirbant gatvėje sunku atsiriboti nuo asmeninių lūkesčių, noro, kad jaunuolių gyvenime greitai viskas susitvarkytų. Vis primenu sau, kad svarbu skirti pakankamai laiko išklausyti jaunuolį, nemoralizuoti jo, nevertinti, tačiau padėti jam pamatyti realybę ir palaikyti ieškant sprendimų, sprendžiant sunkumus“,– nuo 2012 m. su jaunuoliais gatvėje dirbanti to paties centro socialinė darbuotoja Giedrė Laniauskienė.

Kovojama su pasekmėmis

Tokį darbą dirbantys socialiniai darbuotojai sako, kad sunaikinti gatvę, kuri neretai turi visą kultūrą, nesiekiama, svarbu stebėti, ar neatsiranda kokių nors veiksnių, didinančių riziką, o ten laiką leidžiantys jaunuoliai netaptų socializacijos tinklų ar probacijos klientais. Taip pat, kad gatvėje atsidurtų kuo mažiau jaunimo, tačiau, kaip sako E. Došienė, čia prasideda didžiosios problemos, kurių instituciniame lygmenyje spręsti dar beveik negebame.

„Tai, kad šis jaunimas būna gatvėje, yra tiesiog pasekmė“. Anot jos, nors Vilnius yra vienintelis Lietuvos miestas, kuriame yra programų, skirtų darbui su jaunimui gatvėje, tačiau čia, kaip ir kitose Lietuvos vietose, daug paslaugų teikiama tokiam jaunimui, kuris jau ir taip motyvuotas, o žvelgiant į bendrą valstybės jaunimo politiką, ją galima būtų apibūdinti maždaug taip: arba investuojama į jaunimo organizacijas, kurių lankytojai neturi didesnių problemų, arba kovojama su pasekmėmis.

Socialinis darbuotojas gatvėje – kol kas nesaugomas

Anot E. Došienės, nors prevencinį darbą formaliai atlieka dienos centrai, bet jie specializuojasi į darbą su vaikais, kuriems pasiekus paauglystę, tokie centrai tampa nebetinkami: „Dienos centrai dažnai atsimušinėja sakydami, kad mes dirbame su vaikais nuo 7 iki 18 metų, tačiau įsivaizduokite, kaip galima pritaikyti tą pačią erdvę tokių skirtingų poreikių vaikams ir jaunimui“. Socialinė darbuotoja taip pat prideda, kad tokių centrų darbas yra paremtas elgesio korekcijos modeliu, turi aiškią struktūrą ir taisykles, o jų nesilaikant, iškrentama iš sistemos, todėl maištaujantiems paaugliams reikia kitų užimtumo formų: „Į atvirus jaunimo centrus ar erdves gali rinktis jaunimas nuo 14 metų. Realiai jaunimas jau nuo 12 metų nebeina į dienos centrus, jiems jie nebetinkami. Taip atsiranda pertrauka“.

Specialistai atkreipia dėmesį ir į teisinį reguliavimą – iki šiol nepriimtas darbą gatvėje reglamentuojantis įstatymas, kuris saugotų joje dirbančius socialinius darbuotojus: „Reglamentuoti svarbu ir dėl darbo gatvėje standartų. Tai nėra tiesiog pasivaikščiojimas ir bendravimas su žmonėmis. Darbas gatvėje reikalauja improvizacijų, bet iš esmės tai turi būtų profesionaliai organizuojama, planuojama, sistemiška ir ilgalaikė veikla“,– sako G. Laniauskienė.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki