Aktualijos

ŽIV plitimas Lietuvoje – vieni mato grėsmę, kitiems – nusispjaut?

Nauja ŽIV/AIDS ir lytiškai plintančių infekcijų profilaktikos ir kontrolės 2015–2019 metų programa jau turėtų veikti. Atėjo gegužė, o programa vis dar nepatvirtinta. Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Galiu gyventi“ drebia nemalonią tiesą – svarbiausias šios srities nacionalinis dokumentas kuriamas atmestinai.

Flickr.com (Antti T. Nissinen nuotr.)

Koalicijos „Galiu gyventi“ administracijos direktorė Jurgita Poškevičiūtė pažymi, kad už programos turinį atsakingoms institucijoms netrūksta nei žinių, nei kompetencijos.

„Tiesiog valstybėje niekam neįdomu, kaip vyksta atsako į ŽIV planavimas. Blogiausia, kad žiauriai prastos kokybės programos projektas, labiau primenantis vaikų kūrinį, o ne rimtą dokumentą, vis tiek praeis. Tai bus normalus dokumentas, kuriuo vadovausimės iki 2019 metų. Ir niekas už tai nebus atsakingas – tai yra liūdniausia“, – apgailestauja J.Poškevičiūtė.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrui (ULAC) bei Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) koalicija pateikė pastabas ir pasiūlymus, kaip patobulinti programą: „Tačiau vargu, ar į tai bus atsižvelgta. Remiantis ankstesne patirtimi, atsižvelgiama minimaliai.“

Tikslas – palaikyti visuomenės budrumą

J.Poškevičiūtė sako, kad net anksčiau būta geresnių programų. Pagrindinis dabar rengiamos programos tikslas – mažinti ŽIV ir lytiškai plintančių ligų plitimą Lietuvoje.

Nevyriausybininkus pribloškė vienas iš uždavinių, kuriuo bus siekiama šio tikslo. „Palaikyti su ŽIV susijusį visuomenės budrumą“ – koks čia uždavinys? Kas iš esmės yra tas budrumas? Koks jis dabar? Kaip jį palaikyti? Kaip išmatuosime, kad pavyko? Niekur nėra paminėta, kad šiuo metu  budrumo lygis yra „x“, o po kelerių metų bus pasiektas „y“, – svarsto J.Poškevičiūtė.

Nevyriausybinės organizacijos reikalauja aiškių ir išmatuojamų uždavinių bei konkrečių priemonių jiems įgyvendinti.

„Būtina žinoti, kokie ištekliai tam skiriami, nes apie pinigus programoje apskritai nekalbama – tėra veiksmų planas, prie kurio nepriskirtos jokios lėšos. Finansavimas eina sau pagal vienus dokumentus, programa – pagal kitus“, – aiškino J.Poškevičiūtė.

Nori išsitirti – susimokėk

Ligotumo ŽIV rodiklis Lietuvoje 2013 metais 100 tūkst. gyventojų sudarė 75,6 atvejo. Tai – 8 kartus mažiau nei kaimyninėje Estijoje (632,1 atv. – 2012 m.) ir beveik 4 kartus mažiau nei Latvijoje (270,3 atv. – 2012 m.)

ŽIV atvejai Lietuvoje 2015 m., 15min.lt nuotrauka

ŽIV atvejai Lietuvoje 2015 m., 15min.lt nuotrauka

Iki šių metų sausio 1 d. iš viso Lietuvoje ŽIV infekcija diagnozuota 2 378 asmenims, iš kurių 80 proc. (1902) vyrų ir 20 proc. (476) – moterų.

66 proc. užsikrėtė per švirkščiamųjų narkotikų vartojimą, 7 proc. – per homoseksualius santykius, 17 proc. – per heteroseksualius santykius, 0,1 proc. – perinataliniu keliu, 10,2 proc. – užsikrėtimo kelias nežinomas.

Daugiausiai ŽIV atvejų iki 2014 m. sausio 1 d. užregistruota Klaipėdos (563), Vilniaus (531) ir Kauno (206) apskrityse.

„Lietuvoje yra koncentruota ŽIV epidemija tarp tam tikrų pažeidžiamų visuomenės grupių: žmonių, kurie švirkščiasi narkotikus, ir kalinčių laisvės atėmimo vietose. Tačiau programos priemonėse niekur neatsispindi, kad bus koncentruojamasi būtent į šią tikslinę grupę, į didžiausią sopulį. O juk trūkstant finansinių išteklių, ribotus resursus reikėtų nukreipti didžiausiai problemai spręsti“, – stebisi koalicijos „Galiu gyventi“ administracijos direktorė.

Šaliai stokojant lėšų, tarptautinės organizacijos rekomenduoja įgyvendinti bent keturias iš devynių priemonių. Tai – švirkštų ir adatų dalijimas, ŽIV ištyrimas greitaisiais testais, metadono programos ir švietimas.

Lietuvoje už valstybės pinigus dėl ŽIV tiriamos tik trys žmonių grupės: kraujo donorai, nėščiosios ir kaliniai.

„Bet didžiausia rizika užsikrėsti mūsų šalyje yra tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų. Po to rikiuojasi sekso paslaugų teikėjai, vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais, jų partneriai ir t.t. Šių grupių atstovai valstybės lėšomis netiriami. Esame vienintelė ES valstybė, kur valstybės lėšomis tai nedaroma“, – apgailestavo J.Poškevičiūtė.

Abejoja, ar mes žinome realią situaciją

Nevyriausybinių organizacijų atstovai apgailestauja, kad visuomenėje ir valdžios institucijose vyruoja stereotipas, jog ŽIV užsikrečia tik labai ribiniai asmenys.

„Bet tai – nebūtinai tiesa. Be to, jiems taip pat reikia pagalbos“, – pabrėžia J.Poškevičiūtė.

Ji įsitikinusi, kad Lietuvoje tikrasis ŽIV paplitimas nėra nustatytas, realios situacijos mes nežinome.

„Užsikrėtimo kreivė kasmet šiek tiek didėja. Auga užsikrėtusiųjų lytiniu keliu skaičius, labai daug nežinoma, kaip užsikrėtė“, – aiškino J.Poškevičiūtė.

Šiuo metu, ULAC duomenimis, šalyje registruoti 2 378 ŽIV užsikrėtę žmonės, iš kurių gydoma 491.

Siekiant sustabdyti ŽIV epidemiją, Lietuvoje reikėtų gydyti daugiau nei 1000 žmonių.

„Žmonės, sužinoję apie teigiamą ŽIV statusą, ne visada išdrįsta ieškoti pagalbos. Su jų motyvacija, kad siektų gydymo, reikia dirbti. Tačiau tokia pagalba sunkiai pasiekiama – dėl stigmos žmonės  vengia kreiptis į šeimos gydytoją. Tam ir reikalingi žemo slenksčio kabinetai, kur žmonės išsitirti galėtų anonimiškai“, – kalbėjo J.Poškevičiūtė.

Kuo anksčiau praėjus antiretrovirusinį gydymą užsikrėtusiems ŽIV, tikimybė virusą perduoti kitiems sumažėja iki 4 proc.

Jokio veiklos monitoringo

Nevyriausybininkams susidaro įspūdis, kad rizika užsikrėsti ŽIV Lietuvoje iš esmės neigiama, daugybę metų didžiuojantis, kad Lietuvoje ŽIV atvejų keliskart mažiau nei pas kaimynus latvius ar estus. Dėl šios suformuotos olimpinės ramybės didelio vidinio poreikio tirtis dėl ŽIV visuomenės nariai neturi.

„Tačiau mes tiesiog daug ko nežinome, nes netiriame“, – dar kartą akcentavo J.Poškevičiūtė.

Lygiai taip pat neaišku, ar priemonės, įgyvendintos ankstesnėje programoje, pavyko:

„Jokių rodiklių ten irgi nebuvo, nėra galimybių išmatuoti efekto, nes monitoringas nebuvo atliekamas. Gal kokios nors priemonės buvo absoliučiai neveiksmingos, bet jos vis tiek perkeliamos į naują programą.“

Todėl programos projekte numatytas priemones nevyriausybininkai vadina deklaratyviomis ir popierinėmis.

„Tai suinteresuotų įstaigų vykdomos veiklos kratinys. Tačiau nėra apibendrinimo ir tų veiksmų koordinavimo. Tai – viso labo formalus dokumentas, kad mes kažką darysime“, – atsiduso J.Poškevičiūtė.

„Nereikia fantazijų apie kosmosą“

ULAC direktorius  Saulius Čaplinskas 15min.lt klausimus apie programą ir jos įgyvendinimo priemones sutiko karštai. Nevyriausybinių organizacijų nuogąstavimus jis vertina kaip audrą vandens stiklinėje.

„Aš net nenoriu su tokiais žmonėmis diskutuoti, nes nėra apie ką – jie negirdi kito. Jų tikslas vienas: duokit pinigų man, aš žinosiu, kaip juos išleisti“, – kalbėjo S.Čaplinskas.

Klausimą, kodėl programa, kuri jau kelis mėnesius turėtų veikti, dar net neparengta, jis rekomendavo adresuoti ne jam.

„Jį galite užduoti taip pat ir jiems (nevyriausybininkams, – red. past.), tegul mažiau reikalauja, o parašo, ką jie įsipareigoja padaryti savo lėšomis. Mums nereikia fantazijų apie kosmosą, tik to, ką jie patys padarys su turimais resursais, ar kur jie ieškos papildomų“, – sakė S.Čaplinskas.

Jis pabrėžė: „Buvo paprašyta, kad visi siūlytų priemones, kurias jie norėtų ir galėtų įgyvendinti savo lėšomis – taškas. Jei kažkam kažkas nedaeina, tai ta programa ir skirta tam, kad sudėtume viską į vieną krūvą, į visumą. Bet dar kartą kartoju: savo lėšomis ir savo pajėgumais, kuriuos jau turime.“

Plyšauja, nes nori susireikšminti?

Nevyriausybinių organizacijų išsakytas pastabas S.Čaplinskas vadina oro virpinimu, nekonstruktyvia kritika ir reikalavimais dėl reikalavimų: „Matyti, kad žmonės nori susireikšminti – tik duokit, duokit, duokit – man man man. Lygiai taip pat mamos sako, kad reikia pinigų vaikams, kad reikia darželiams, kiti – kelių taisymui.“

ULAC direktorius aiškino nesuprantąs, į kurias pažeidžiamiausias grupes reikėtų nukreipti didžiausią finansavimą.

„Gėjai sakys, kad jiems trūksta, kiti – kad jiems. Narkomanai, taip ir sakykim, nori daugiau dėmesio sau. Paklauskite, kiek Narkotikų ir tabako kontrolės departamentas tam skiria, kiek Sveikatos apsaugos, kiek Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Šiems žmonės visada bus mažai, nes jie nori susireikšminti“, – svarstė S.Čaplinskas.

Jis priminė, kad brangiausiai valstybei kainuoja gripas, antroje vietoje – tuberkuliozė, trečioje – hepatitai.

„Tai gal pakaks rėkti: „Duokit pinigų narkomanams!“ Kodėl jiems? Ką konkrečiai daryti? Esmė ne ŽIV testai ar žemo slenksčio kabinetai. Svarbiausia, kad kuo mažiau žmonių vartotų narkotikus, kuo mažiau taptų narkomanais, o tapę nesibadytų, o kuo greičiau mestų. O ne tai – duokit man švirkštų, duokit testų, o aš darysiu, ką noriu. Nerimta“, – piktinosi S.Čaplinskas.

Lėšos – iš bendrųjų asignavimų

Sveikatos apsaugos viceministrė Jadvyga Zinkevičiūtė išreiškė viltį, kad programos projekte numatytų institucijų, socialinių partnerių, taip pat ir nevyriausybinių organizacijų, bendradarbiavimas ir partnerystė prisidės prie ŽIV/AIDS atsako Lietuvoje tęstinumo ir stiprinimo.

Viceministrė oficialiame rašte koalicijai „Galiu gyventi“ pabandė išsklaidyti abejones dėl ŽIV ir kitų lytiškai plintančių infekcijų prevencijos priemonių finansavimo.

„Programos projekte numatyta, kad einamuoju laikotarpiu, nesant papildomo finansavimo, priemonės bus įgyvendinamos iš atitinkamoms institucijoms skirtų bendrųjų asignavimų“, – paaiškino J.Zinkevičiūtė ir pažymėjo, kad vien iš SAM ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto kasmet skiriama apie 2,9 mln. eurų.

ŽIV/AIDS diagnostikai, gydymui ir pacientų stebėsenai 2013 metais buvo skirta:

* 121 tūkst. eurų stacionariniam ŽIV sukeltos ligos gydymui;
* 1,7 mln. eurų buvo skirti kompensuojamiesiems antiretrovirusinės terapijos vaistams apmokėti;
* 290 tūkst. eurų skirta centralizuotai perkamiems antivirusiniams vaistams AIDS ligai gydyti;
* 230 tūkst. eurų skirta ŽIV ligos stebėsenos laboratoriniams tyrimams;
* nuo 2012 metų kasmet skiriama 42 tūkst. eurų žemo slenksčio paslaugų kabinetų paslaugų plėtrai ir aprūpinimui žalos mažinimo priemonėmis;
* ŽIV/AIDS, lytiškai ir per kraują plintančių infekcijų epidemiologinę priežiūrą ir metodinį vadovavimą vykdančiam ULAC 2015 metams vien šios veiklos vykdymui skirta 112,6 tūkst. eurų.

Faktai:  

* 2014 m. Lietuvoje nustatytas 141 ŽIV infekcijos atvejis – 90 vyrų ir 51 moteriai.
Daugiausiai užsikrėtusiųjų užregistruota Vilniaus (37) ir Klaipėdos (33) apskrityse, Kauno – 20, Šiaulių – 16, Telšių – 8, Utenos – 7, Marijampolės – 6, Panevėžio – 5, po 2 atvejus Alytaus ir Tauragės apskrityse.
* 2014 metais Lietuvoje ŽIV infekcija diagnozuota penkiems užsieniečiams.
* Daugiausiai užsikrėtusiųjų ŽIV pernai buvo nustatyta 30–34 metų amžiaus grupėje; jauniausiam pacientui – 17 metų (neskaitant dviejų kūdikių), vyriausiam – 68 metai.
* Pagal užsikrėtimo būdą, 2014 metais 27 proc. (38 asmenys) ŽIV užsikrėtė vartodami švirkščiamuosius narkotikus, 54,6 proc. (77) – lytinių santykių metu, iš kurių 46,8 proc. (66) – heteroseksualių ir 7,8 proc. (11) – homoseksualių santykių metu. 17 proc. (24 asmenų) – užsikrėtimo būdas nenustatytas.
* 2014 metais užregistruoti du ŽIV perdavimo iš motinos vaikui atvejai Vilniaus apskrityje.
* Iš viso Lietuvoje nustatyti penki ŽIV infekuoti vaikai, užsikrėtę nuo ŽIV infekuotos motinos.
* Iki šių metų sausio 1 d. iš viso Lietuvoje ŽIV infekcija diagnozuota 2378 asmenims, iš kurių 80 proc. (1902) vyrų ir 20 proc. (476) – moterų.
* Sergamumo ŽIV infekcija rodiklis 2014 metais, lyginant su 2013 metais, sumažėjo – atitinkamai nuo 5,9 iki 4,8 atvejo 100 tūkst. gyventojų.
* Pernai 37 ŽIV užsikrėtę asmenys Lietuvoje susirgo AIDS (vėlyva ŽIV infekcijos stadija).

Šis straipsnis skelbtas 15min.lt

Komentarai (0)
Susiję straipsniai