Aktualijos

Žmonėms su negalia Šiauliuose gauti darbą ypač sunku

Fizinę negalią turinčių asmenų padėtis Šiauliuose nepavydėtina. Miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkė Rolanda Petronienė pasakoja, kad darbo rinka pritaikyta prastai, kai kuriose socialinėse įmonėse darbuotojo interesai nerūpi, o apie kvalifikuotus darbus iš viso beveik negirdėti.

Niklas Morberg nuotr. /Flickr.com

Tuo metu Šiaulių teritorinės darbo biržos (TDB) atstovai tvirtina, jog darbo rinka mieste nėra visiškai nepalanki, tačiau negalią turintieji patys pageidauja nekvalifikuoto darbo dėl įgūdžių ir sveikatos. Jungtinių Tautų (JT) žmonių su neįgalia teisių komiteto narys prof. Jonas Ruškus, vertindamas Lietuvos darbo rinką negalią turintiesiems, įžvelia sistemos spragų ir pateikia kritikos socialiniam verslui.

Dirba ne pagal galimybes arba darbo negauna

Apžvelgdama fizinę negalią turinčių asmenų padėtį Šiauliuose, R. Petronienė sako, kad pokyčių maža: naujai statomi objektai pritaikomi asmenims, turintiems judėjimo negalią, bet senieji netvarkomi. Be to, nėra didelių salių į kurias būtų galima įvažiuoti vežimėliu, o Šiaulių kultūros centre įmontuotas įvažiavimas, bet tualetai įrengti rūsyje ir neaišku, kaip ten patekti. Tačiau, anot jos, darbo vietų pasiūla vis tik yra pagrindinė problema. Nors socialinių įmonių ir netrūksta, kai kurių vadovai tiesiog siekia lengvatų, neatsižvelgdami į darbuotojų interesus.

Kaip pavyzdį pašnekovė pateikė valytojo darbo sąlygas. Esą darbdaviams užtenka popieriuje pamatyti tik asmens darbingumo lygį, o jo fizinės galimybės atlikti darbą nerūpi. ,,Mato, kad 40 proc. darbingumas, su rankomis ir kojomis, bet nežiūri, kokia tai liga, ar žmogus gali šluota 1000 m² per dieną valyti. Tai tik 200 m² skirtumas nuo sveiko žmogaus darbo ploto“, – pasakoja Neįgaliųjų draugijos pirmininkė. Jos  manymu, turėtų būti atkreipiamas dėmesys į asmens ligą, o ne popieriuje parašytus darbingumą nurodančius procentus.

Darbuotojai, anot R. Petronienės, neįveikia tokio dydžio valomų erdvių dėl lėtesnių darbo apsukų. Tai nėra tuščios zonos: mokyklose reikia kilnoti suolus ir stumdyti stalus, laiptais užnešti vandens pripildytus kibirus. Ji sako, kad darbdaviai elgiasi gudriai, jog priimdami į darbą neįgaliuosius gautų lengvatas. Žmonės, nepakeldami krūvio, vėliau patys išeina iš darbo, o darbdavių, kaip įsitikinusi R. Petronienė, būna apkaltinami nenoru dirbti.

Be to, neįgalieji baiminasi dėl to, kad, jei negalia nenustatyta iki pensinio amžiaus, tai įsidarbinus sumažinama invalidumo grupė – reiškiasi, tu gali dirbti.

Paklausta apie kvalifikuotus darbus, neįgaliųjų draugijos pirmininkė teigė apie tokius negirdėjusi, tačiau darbo birža siūlanti užsiimti smulkiuoju verslu. R. Petronienė pasakojo apie negalią turinčius žmones darbo rinkoje neseniai kalbėjusi su viena darbdave, turinčia siuvyklą.

Ši teigė, jog įdarbinti tokį žmogų jai ,,neapsimoka“: ,,Ar man išlaikyti ir mokesčius mokėti už žmogų, kuris gali dirbti visas valandas, o jei reikia – ir viršvalandžius, ar laikyti du žmones, kurie dirbs pusę darbo dienos, bet mokesčius tai jau reikės dvigubai mokėti abiem, ir atostogos dvejos.“

Pašnekovė žino apie atvejį, kai du pirštus valdantis žmogus Šiauliuose baigė mokslus, pusę metų padirbo laborantu, o daugiau jo niekas integruoti darbo vietoje nenorėjo. Dabar jis jau keleri metai išvykęs į Vilnių. ,,Pirmaisiais metais jam buvo pritaikyta darbo vieta, dabar jis, kompiuteristas vienoje įmonėje, kone visus darbus dirba namuose, nors iš lovos nepakyla“, – sako R. Petronienė.

Rolanda Petronienė. K. Knystautaitės nuotr.

Rolanda Petronienė. K. Knystautaitės nuotr.

Labiau nori nekvalifikuotų darbų

Susisiekus su Šiaulių teritorinės darbo biržos (TDB) atstovais, šie į klausimus atsakyti žodžiu nesutiko ir prašė pateikti klausimus raštu. Anot atstovų, negalima teigti, jog darbo rinka asmenims su negalia visiškai nepalanki. Tačiau pažymima, jog nemaža dalis žmonių patys nori dirbti nekvalifikuotus darbus dėl prastų darbo įgūdžių bei sveikatos ribojimų. O pasiūla nesudėtingiems nekvalifikuotiems darbams nedidelė. Vidutinė nedarbo trukmė neįgaliesiems – daugiau kaip metai.

Sausį TDB Šiaulių skyriuje buvo įregistruoti 585 asmenys, kuriems nustatytas iki 55 proc. darbingumo lygis. 117 asmenų – turintys aukštąjį išsilavinimą, 51 (43,6 proc.) iš jų nori nekvalifikuoto darbo. 264 asmenys – su profesine kvalifikacija, tačiau 194 (73,5 proc.) taip pat norėjo darbo be specialių žinių tam tikroje srityje. 204 kreipęsi asmenys – be kvalifikacijos.

Praėjusiais metais Šiauliuose užimtumas suteiktas 608-iems asmenims, kuriems nustatytas darbingumo lygis. Iš jų 432 įsidarbino į nuolatines ar terminuotas darbo vietas, 92 vykdė veiklą pagal verslo liudijimą, 84-iems suteiktas rėmimas pagal Aktyviosios darbo rinkos politines priemones, siekiant darbo ieškantiesiems padidinti užimtumo galimybes, derinant darbo pasiūlą ir paklausą.  Tačiau vidutinė nedarbo trukmė – 1 metai ir 2 mėnesiai.

Darbo birža asmeniui, turinčiam iki 40 proc. nustatytą darbingumo lygį, gali suteikti paramą savo darbo vietai sukurti. Tačiau dėl įvairių priežasčių, sąlygotų negalios, išsilavinimo, darbo patirties, šia galimybe naudojamasi retai.

Projektas ,,Pagalba neįgaliesiems“

Darbo birža nuo 2015 m. kovo iki 2018 m. vasario pabaigos įgyvendina Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą ,,Pagalba neįgaliesiems“, kuriems nustatytas nuo 0 iki 45 proc. darbingumo lygis ir asmenims, kurie pirmąkart kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (NDNT) dėl darbingumo lygio nustatymo.

Nuo 2015 m. iki šių metų vasario 8 d. Šiaulių teritorinėje darbo biržoje programą lankė 88 asmenys, ją baigė 47 dalyviai, iš kurių per mėnesį nuo programos įsidarbino 18 asmenų. Per pusmetį nuo programos baigimo įsidarbino 33 projekto dalyviai (70,2 proc.) Iki šių metų vasario 1 d. Šiaulių skyrius iš viso panaudojo 201,44 tūkst. Eur projekto lėšų.

Pasiteiravus, ar darbo biržoje vykdoma mokymų savianalizė, Šiaulių TDB Užimtumo rėmimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Astutė Sirtautienė teigia, jog kartą per pusmetį rengiami bendri pasitarimai su NDNT ir Šiaulių darbo rinkos mokymų centru. Jų metu aptariami projekto įgyvendinimo rezultatai, iškilusios problemos, taip pat ieškoma sprendimų, kurie pagerintų profesinės reabilitacijos paslaugų kokybę ir efektyvumą.

Paprašius pateikti projekto ataskaitą, kurioje esantys asmeniniai žmonių duomenys nebūtų viešinami, A. Sirtautienė nurodė, jog visa informacija skelbiama Lietuvos darbo biržos internetinėje svetainėje. Joje nurodoma tik projekto trukmė, suma ir dalyvių skaičius. Vėliau patikslinta, kad išsami ataskaita rengiama projektui pasibaigus.

Prof. Jonas Ruškus. J. Petronio nuotr.

Prof. Jonas Ruškus. J. Petronio nuotr.

Socialinės įmonės dažnai nepasiteisina

JT žmonių su negalia teisių komiteto narys prof. J. Ruškus sako, jog problemos kompleksinės: socialinės įmonės ne visuomet patenkina lūkesčius, žmonėms nėra tinkamai pritaikomos darbo vietos, o negalią turinčiųjų, aptarnaujant kavinėse ar tikrinant bilietus kino teatruose, neišvystame.

Profesorius sako, kad faktas, kai negalia nenustatyta iki pensinio amžiaus ir dirbančiajam sumažinama invalidumo grupė, skatina nedirbti. Parama negalią turinčiajam, t.y. kompensacija už negalią, neturėtų būti siejama su darbinėmis pajamomis – taip skatinama gyventi iš pašalpos.

Tai, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje parašomas neįgalumas, bet neįvardyti poreikiai, anot J. Ruškaus, yra valstybės bėda, kai viskas sprendžiama pagal kažkokius abstrakčius poreikius. Tai, sako profesorius, tas pat, kas nustatyti poreikius pagal ūgį.

Sužinojęs apie R. Petronienės nupasakotą situaciją Šiauliuose, J. Ruškus susidarė nuomonę, kad darbo lyg ir yra, žmonės išsilavinimą turi, bet nedirba. Anot jo, aiškiai susiduriama su Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 1-uoju straipsniu, apibrėžiančiu, kas yra negalia. Tai – kliūtys, trukdančios vienokių ar kitokių sutrikimų turintiems žmonėms būti visaverčiais visuomenės piliečiais, pavyzdžiui, visavertiškai dirbti darbo rinkoje.

Darbo vietos turi būti pritaikomos

Kita ypatingai svarbi Konvencijos sąvoka – tinkamas sąlygų sudarymas arba darbo vietos pritaikymas. Lietuvoje, kaip pasakoja prof. J. Ruškus, valstybė kažkiek prisideda prie darbo vietos pritaikymo, bet klausimas, kiek tai sėkminga, ir ar darbo vietos pritaikomos taip, kaip išties reikia. ,,Tai valstybės įsipareigojimas Jungtinių Tautų ir savo piliečių atžvilgiu“, – teigia prof. J. Ruškus, pridėdamas, jog žiūrint iš Konvencijos pusės, sąlygos negalią turintiems asmenims patekti į tas darbo vietas nesudarytos.

Išgirdęs apie R. Petronienės pateiktą valytojo darbo patirtį, prof. J. Ruškus pastebi, kad darkart įrodoma, jog socialinės įmonės tokios, kokios yra apibrėžtos įstatymuose ir praktikoje, neatitinka Konvencijos. Mat pinigų santykinai skiriama nemažai, klausimas – kur jie panaudojami. Be to, nors yra ir gerų socialinių įmonių pavyzdžių, tačiau ne visada užtikrinamas visavertiškas negalią turinčiųjų dalyvavimas atviroje su kitais žmonėmis darbo rinkoje. ,,Socialinėms įmonėms skiriama per daug milijonų“, – sako profesorius.

Prof. J. Ruškus pasigenda negalią turinčių žmonių viešojo maitinimo įstaigose. ,,Nueikime į kavines, restoranus – kur mus aptarnauja negalią turintieji? Nėra jų“, – sako prof. J. Ruškus, pridėdamas, jog neseniai viešėjo Vermonte (JAV), kur, atėjus į pirmą sriubos kavinę, užsakymas buvo priimtas intelekto sutrikimų turinčio žmogaus.

Darbuotojas atneša maistą, drauge pajuokaujama, pabendraujama, ir tai sukuria labai gerą atmosferą. ,,Štai čia yra darbo rinka, o socialinė įmonė yra uždara įstaiga, kurioje nežinia kas vyksta“, – teigia prof. J. Ruškus, palygindamas, kad kartais socialinei įmonei, siekiant tam tikrų rezultatų, išvalytas koridorius tampa svarbesnis už tinkamų sąlygų pritaikymą.

Straipsnis parengtas remiant Europos Sąjungos „Rights, Equality and Citizenship Programme and Pilot Projects 2014“ programai. Už teksto turinį yra atsakingas žmogaus teisių portalas Manoteises.lt, tekstas neatspindi Europos Komisijos nuomonės“.

europos-sjungos-vliava-z1_1374585814__800x750

Komentarai (0)
Susiję straipsniai