Komentaras

Žodžio laisvė ir šiaudinis patriotizmas

2019 –ieji paskelbti A.Smetonos metais ir, regis, norima ne tik paminėti šio politinio veikėjo prezidentavimo metines, pastatyti jam iškilų paminklą, bet ir atkurti aksominės diktatūros atmosferą.

Vilma Fiokla Kiure, Benedikto Januševičiaus nuotr.

Pirmąją 2019 m. darbo dieną Seimas pradėjo Visuomenės informavimo įstatymo pataisų apsvarstymais, kurios užkirstų kelią laisvai kalbėti apie mūsų istoriją, valdžią ir situaciją šalyje. Ačiūdiev, pataisos grįžo į teikėjų stalčius, bet, kaip rodo, patirtis, jei pataisos lieka politikų stalčiuose, jos anksčiau ar vėliau vėl ištraukiamos, kai tik susiklosto palankios aplinkybės. Todėl demokratiškoji visuomenės dalis turi nuolat budrauti ir nesuteikti net menkiausios galimybės žodžio laisvės suvaržymams.

Šiame kontekste su siaubu stebiu bandymus užčiaupti rašytoją Marių Ivaškevičių ir nors rodos, kad tas spaudimas kyla iš ultrapatriotų stovyklos, tačiau, esu įsitikinusi, kad šį procesą netiesiogiai palaiko bei daro jam įtaką dauguma valdžioje buvusių ir esamų politikų. Norėčiau paaišknti kodėl.

Tą dieną, kai neonacių eitynės su šūkiais „Lietuva – lietuviams“ valdžios atstovų buvo pavadintos „patriotinio jaunimo eisena“, buvo pasmerki visi, kas galvoja atvirkščiai. Tai įvyko, berods, 2013 m ir nuo to laiko ultapatriotų pozicijos vis kyla, jie įgauna vis daugiau įtakos ir visuomenės paramos. Tikiuosi, kad klystu, bet, man atrodo, kad viskas blogėja ir tampam maža ir pikta nacionalistine valstybėle, iš kurios norsi bėgti.

Daugelis stebėdami rašytojo persekiojimą, pradeda gilintis į jo linksniuojamos knygos „Žali“ turinį, analizuoti tekstą ir ieškoti atsakymų, kodėl M.Ivaškevičius buvo apskųstas prokuratūrai. Kad knygos tekstas mažai kuo dėtas, netrukus buvo galima įsitikinti, kai rašytojas buvo apskųstas policijai už radijo laidoje išsakytas mintis (ironiškiausiai tai, kad šio megalomaniško patrioto, įsižeidusio už visą tautą surašytas skundas policijai buvo paduotas už tai, kad Marius Ivaškevičius laidoje kalbėjo apie žmonių išvarymą iš Lietuvos ir nors skundėjas dėl to baisiai įsižeidė, tačiau savo elgesiu tik patvirtino rašytojo žodžius, nes akivaizdu, tokie žmonės stengiasi rašytoją ne tik užčiaupti, bet ir išvaryti iš šalies.)

Taigi, pasikartosiu, kad nesistenkite suprasti tų Mariaus Ivaškevičiaus nekentėjų, besigilindami į teksto suvokimo vingrybes – visas tas persekiojimas prasidėjo ne dėl rašytojo kūrybos, o dėl „Atminties maršo“ Molėtuose organizavimo, viešo nacionalistų gėdinimo dėl Škirpos alėjos. Ištrauktos iš konteksto romano „Žali“ eilutės – tik pigi manipuliacija, nes juk atvirai nepradėsi dėstyti savo nacionalistinio požiūrio į įvykius ir savo stabus. Su tais akmenį užantyje nešiojančiais ultrapatriotais esu susidūrusi daugybę sykių. Jie – geriausi tavo kūrybos žinovai, nes uoliausiai stebi tavo karjeros vingius, skaito ką parašei, žiūri ką nupiešei ir…laukia. Laukia, kada galės surasti priekabį, kad nutemptų tave į prokuratūrą. Kai mus su bendramintėmis buvo bandoma nuteisti už performansą „Po Kudirka arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“ ir nuteisti pagal BK 127 straipsnį , iš tiesų tai buvo bausmė visai ne už performansą, nes mes ne pirmos ir ne paskutinės savo kūrinyje interpretavome himno tekstą, prieš mus ne vienas vyras poetas tokius ekperimentus darė ir jokių baudžiamųjų procesų nesulaukė. Buvom baudžiamos už pilietinę pozicija ir už feminizmo reprezentaciją. Nes toks metodas. Metodas įbauginti, išstumti ir užčiaupti, kuris taikomas ir Mariui Ivaškevičiui užtildyti.

Praėjus 5 metams po bylos apie trauminę patirtį galiu kalbėti ramiau. Nes, taip, pereiti tai, ką praeina teisiami, po prokuratūros tampomi aktyvistai yra trauminė patirtis. Prieš juos nukreiptas psichologinis smurtas ir kas sako priešingai, tas niekada su tuo nesidūrė. Neveltui labai daug mano aplinkos žmonių, aktyvistų, tiesiog emigravo iš šalies ar pasitraukė iš aktyvizmo, kaip beje, ir aš. Vizitai į komisariatą, minios neapykanta iki šiol kelia šiurpą.

Ir žinot, kas tuo metu skaudino labiausiai? O gi kolegų menininkų išvedžiojimai, kad performanso, už kurį mums su bendramintėmis buvo iškelta Baudžiamoji byla meninis lygis prastas, kad viskas, kas vyksta, yra demokratiniai procesai, nes nereikėjo taip nemandagiai su tautiniais simboliais elgtis, o neonaciai irgi turi jausmus bei teises eiti į prokuratūrą. Ir už vis labiausiai gniuždydavo išminčiai, kurie sakė, kad tas baudžiamasis procesas yra mums naudingas ir kad tai – kelias į populiarumą (!!!), kurio mes klastingai siekėme.

Buvo raginimų „prisipažinti klydus ir atsiprašyti“, nes tik taip pasielgti būtų moraliai teisinga ir tik taip būtų pasiekta taika. Ir vėl tai atskriejo iš kolegų menininkų bei kultūrininkų.

Kiek stebėjau debatus socialiuose tinkluose, toks pat srautas kritikos ir pasiūlymų, žodis žodin, buvo persakyti ir Mariui.

Ir dar apie metodą. Nemažai kalbama apie mobingą darbovietėse, bet nesunku pastebėti, kad tuos pačius mobingo metodus galima pritaikyti ir nacionaliniu mastu, kai norisi iš aplinkos pašalinti nepageidaujamus asmenis. Schema ta pati, tik suokalbiuose dalyvauja didesnės grupės žmonių. Kaip ir buitiniame mobinge – patyčių iniciatoriais tampa nekūrybingi, mažiau gabūs asmenys, kurie bijo dėl savo padėties ir jaučia grėsmę iš kitokias vertybes atstovaujančio, gabesnio, geriau išsilavinusio, veržlesnio žmogaus ir ima burti apie save bandą panašių į save. Toks asmuo ar asmenų grupė ima šmeižti, skųsti aukštesnėms instancijoms, provokuoti numatytos aukos reakcijas, išjuokti, palenkti abejojančius į savo pusę… Na, kas išgyvenę, tai supranta apie ką aš. Prie mobingo iniciatoriaus prisideda ir tie, kurie bijo, kad sekanti auka bus jie.

Todėl nesistebiu, kad dauguma kultūros žmonių, kolegų pasyviai stebi ar net palaiko menininkų represavimą (ypač tie premijuoti ir įtakingi dėdės, kurie net nekriukteli tokiais atvejais), nes jie ir yra tie bailiai. Nes gerai pasikasus, gali pasikasti po kiekvienu. O ypač, jei kadaise buvai koks tarybinis rašytojas dabar vaizduojantis didį disidentą ir demokratijos šalininką, linkusį viską patikėti prokuratūrai, lyg tai būtų ne represinė struktūra, o spa centras.

Ne, brangieji nusipelnę kultūros ir meno veikėjai, ultrapatriotai nunešė pareiškimą į prokuratūrą, sukurpė ieškininį ne pagal civilinį, o baudžiamąjį kodeksą, siekė rašytoją paversti teistu asmeniu (kas, beje, yra socialinio statuso sunaikinimas, nes ta pati minia vėliau nebeprisimena, kas už ką buvo teistas ir nuteistas), atimti premiją, ilgam priklijuoti „partizanų niekintojo“ etiketę. Ir tikrai nemanau, kad taip elgdamiesi ultrapatriotai siekė diskusijos ir dialogo, būdingo demokratinei visuomenei.

O dar tie rinkimai. Juk kaip smagu išjoti ant balto žirgo ką nors užpjudant, juk mūsuose ką nors nugriauti, pasodinti ir nubausti – labai svarbi ir vertinama veikla. Neseniai peržiūrėjau mūsų performanso apskundėjo biografiją ir matau, kad šis politikos veikėjas eilutę „inicijavo garsiąją himno bylą prieš jį iškraipiusias feministes“, įrašė šalia kitų žygdarbių: dalyvavimo Šaulių sąjungos veikloje, blaivybės skleidime ir referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams parašų rinkime.

Nuostabu! Pasirodo, persekioti aktyvistus, kūrėjus tampa politinį kapitalą kuriančia veikla!

Šiuo metu Baltarusijoje vyksta falšmobas „#яэкстрэміст”. Žmonės krauna į socialinių tinklų paskyras savo nuotraukas su užrašu aš „esu ekstremistas“ ir taip išreiškia palaikymą žmonėms, suimtiems už išreikštą nuomonę ar pamėgtuką po feisbuko įrašu. „Visų nepasodinsit“ – skelbia flašmobo organizatoriai valdžios struktūroms. Stebint tą akciją , skaitant baltarusių aktyvistų tekstus, man labai įstrigo žurnalisto Mikolos Dziadoko žodžiai, kurie labai aktualūs ir mums: „Jei visuomenė tyli– kodėl jos nesuvaryti į gardą? O jei ji priešinasi – valdžia tris kartus pagalvos ar verta dar sykį suveržti varžtelius“.

Nors mūsų šalyje grėsmės žodžio laisvei kyla iš nacionalistų stovyklos, tačiau šie Mikolos žodžiai labai tinka ir mums. Jei nesipriešinsime dabar, rytoj kaip avys busime nutildyti ir suvaryti į gardą.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai