Prisipažinsiu, važiuodama į Minske vykstantį queer festivalį, nežinojau, ko ir tikėtis. Kolegos, juokais, o pusiau ir ne, gąsdino tardymais muitinėje. Tiesa, labiau nei jų bijojau kiekvienoje pakampėje skambančios rusiškos pop muzikos bei tigro raštais pasipuošusių moteriškių, bumbančių, kad, va, štai dar viena, nemokanti rusų kalbos.

Spalio 13 d. Vilniuje atidarytas 10-asis žmogaus teisių festivalis „Nepatogus kinas“. Jo metu Lietuvos gyventojams bus parodyta pusšimtis dokumentinių juostų, surengtos dvi dešimtys renginių: diskusijų, seminarų ir susitikimų su filmų režisieriais. Iki pat lapkričio pradžios įvairiuose šalies miestuose filmai kels kontraversiškus ir apie kasdienę tikrovę susimąstyti verčiančius klausimus.

Populiariojoje kultūroje – kine, televizijoje, spaudoje bei reklamose – esame įpratę susidurti su tam tikrais apibrėžtais moters ir jos seksualumo įvaizdžiais. Literatūros, kino ir vizualumo tyrinėtoja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Natalija Arlauskaitė analizuoja, kaip šie lyties, rasės ir seksualinio tapatumo stereotipai ironizuojami, ar žvelgiant į ekraną ši ironija lengvai (visada)