Kas yra žmogaus teisės

Žmogaus teisės: nuo Antikos iki žmogaus teisių kartų

Mano teisės

Jungtinių Tautų Populiacijos fondo iliustracija.

manoteises.lt

Žmogaus teises būtų galima apibrėžti kaip moralės, elgesio normas, visuomenines vertybes, kurių tikslas – apsaugoti žmogaus orumą.

Žmogaus teises apibrėžia teisė ir kitos socialinės normos, o vienas pagrindinių žmogaus teisių bruožų – jų visuotinumas, universalumas, nedalumas. Žmogaus teisės remiasi žmonių lygybės prieš įstatymus, lygiateisiškumo ir kt. principais, jos pripažįstamos visiems asmenims nepriklausomai nuo jų individualių savybių.

Šiuolaikinė žmogaus teisių ir laisvių samprata susiformavo filosofijos ir dviejų teisės doktrinų – prigimtinės ir pozityviosios – raidoje. Prigimtinės teisės doktrina į žmogaus teises žvelgia kaip į neatskiriamas nuo individo teises, kurių ištakos – protas, Dievo valia, žmogaus prigimtis. Pozityvizmas žvelgia į žmogaus teises kaip į valstybės duotas, nustatytas įstatymais ar kitais teisės aktais.

Žmogaus teisių terminas yra plačiai vartojamas, tačiau ne visi autoriai žmogaus teises traktuoja kaip nedalomas, apimančias pilietines, politines, ekonomines ir socialines. Kartais bandoma išskirti ir vadinamąsias pagrindines teises (basic rights): taip klasifikuojant,  prie pagrindinių teisių priskiriamos teisė į gyvybę ir laisvę. Pagal anksčiau minėtą žmogaus teisių nedalumo nuostatą ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės tiek pat svarbios kaip pilietinės bei politinės teisės.

Dabartinė žmogaus teisių sistema atspindi kelių šimtmečių filosofines ir teisines idėjas. Visą žmogaus teisių evoliucijos laikotarpį buvo plėtojami trys svarbiausi žmogaus teisių aspektai – žmogaus vientisumas (integralumas), laisvė ir lygybė, pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Šio proceso metu idealistiniai siekiai tapo ne tik kai kurių teisės aktų dalimi bei atskirų valstybių teisinės sistemos komponentu, bet virto ir tarptautine žmogaus teisių apsaugos sistema.

Kaip atsirado ir susiformavo žmogaus teisių idėjos?

Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus – Senovės Graikijos ir Romos humanistines idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Apie neatimamas teises vieni pirmųjų prakalbo stoikai, išskyrę ius naturale ir ius gentium. Pagal ius naturale visi žmonės yra lygūs ir laisvi. O ius gentius – žemiškieji įstatymai – neleidžia pasireikšti tikrajai žmogaus prigimčiai. Prigimtinės teisės idėjos atsispindėjo ir žymių Romos teisininkų Cicerono, Ulpiano ir kitų darbuose. Vis dėlto, lyginant su dabartine žmogaus teisių samprata, senovės civilizacijose daugiau būta grubių žmogaus teisių pažeidimų nei jų užuomazgų.

Kur kas vėliau, viduramžiais, Anglijoje priimtas ypač svarbus dokumentas  – Magna Carta Libertatum, liet. Didžioji laisvių chartija. 1215 m. birželio 15 d. išleistas,  o 1297 m. su kai kuriais pakeitimais  dar kartą patvirtintas dokumentas šioje karalystėje įtvirtino luominę monarchiją bei apribojo karaliaus valdžią prieš dalį gyventojų. Chartijoje taip pat numatyta Karalystės taryba buvo tiesioginė parlamento, įkurto po 50 metų, pirmtakė.

Bene reikšmingiausios Didžiosios laisvių chartijos nuostatos buvo susijusios su žmogaus teisėmis, ginančiomis kilmingus žemvaldžius nuo centrinės valdžios savivalės, sudarančiomis galimybę būti teisiamiems pagal nusikaltimo pobūdį sau lygių asmenų. Nors šis dokumentas – ypač svarbus žmogaus teisių istorijoje, tačiau, kaip minėta, Didžiojoje laisvių chartijoje įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis galėjo naudotis tik itin maža dalis visuomenės – kilmingi ir žemės turintys asmenys.

Panašiu metu, kai buvo priimta Magna Carta Libertatum, prigimtinių teisių idėją plėtojo ir italų filosofas bei kalatalikų bažnyčios mokytojas Tomas Akvinietis. Jo teisių problemos svarstymas buvo susijęs su krikščioniškos filosofijos metodologine nuostata, kad visuomenės gerovė, bendrasis interesas žymiai pranoksta individualaus intereso svarbą.

Vis dėlto netruko prasidėti ir ilgas, kelių šimtmečių periodas, kai Vakarų Europos visuomenėse pradėta mąstyti apie žmogaus teisių bei laisvių atskyrimą nuo asmens turimo statuso.

Renesanso epochos filosofija tyrinėjo žmogaus suverenumą, nepriklausymą nuo monarcho valios, kas tapo šiuolaikinių žmogaus teisių idėjų ištakomis. Prigimtinės teisės idėjas interpretavo Th. Hobssesas, J. Locke’as, J. J. Rousseau, Ch. Montesquieu ir kt. Prigimtinės teisės teorija teigė, kad egzistuoja prigimtinė teisė ir pozityvioji teisė. Žmogaus teisės iškeliamos virš valstybės, jos laikomos neatsiejamomis nuo individo, iš valstybės atimama teisė jas kvestionuoti. Teisė grindžiama visuomeninės sutarties pagrindu prigimtinių teisių apsaugai įtvirtinti.

Th. Hobssesas į prigimtinių teisų sąrašą įtraukė teisingumą, bešališkumą, kuklumą, gailestingumą ir kt. Pasak jo, piliečiai gali atsisakyti monarcho, jei šis neužtikrina jų saugumo.

J. Locke’as buvo vienas pirmųjų filosofų ir politikų, kuris suformulavo žmogaus teises kaip integralų politinės sistemos elementą. Anot jo, žmonės yra individai, verti besąlygiškos pagarbos ir pasitikėjimo. Valstybė turi ne tik suteikti šias teises, bet ir jas apsaugoti, nes žmonės jas turi savaime kaip lygūs ir laisvi.

Anot Locke’o, prigimtinės teisės yra teisė į gyvybę, laisvę ir nuosavybę. Šios prigimtinės teisės universalios ir neatimamos, priklausančios kiekvienam asmeniui ir negali būti parduodamos, perleidžiamos ar atimamos. Prigimtinių teisių negali nusavinti jokios nacionalinės ar tarptautinės institucijos.

XVII a. antroje pusėje prasideda Švietimo amžius, kuris dar labiau paspartino individualių asmens teisių ir laisvių idėjų vystymąsi, JAV ir Prancūzijoje kiloa šias idėjas palaikančios revoliucijos.

1789 m. Prancūzijoje priimama Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kurioje įtvirtintos esminės prigimtinės žmogaus teisės – laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė ir kitos nuostatos, atspindinčios to meto žmogaus teisių sampratą.

Nors ir kai kuriuose ankstesniuose teisės aktuose (pavyzdžiui, 1215 m. Didžioji laisvių chartija, 1679 m. Habeas corpus act, 1689 m. Teisių bilis Anglijoje; 1776 m. JAV Nepriklausomybės deklaracija, 1787 m. pirmosios 10 JAV Konstitucijos pataisos ir kt.) skirtas dėmesys žmogaus teisėms, tačiau 1789 m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija suformulavo pirmąjį žmogaus teisių katalogą. Šios deklaracijos nuostatos atsispindėjo daugelyje vėliau priimtų Europos valstybių konstitucijų ir tapo svarbiu konstitucinio reguliavimo komponentu.

XX a. – kruviniausių karų žmonijos istorijos amžius laikomas ir modernių žmogaus teisių pradžios era. Pasauliniai karai, kurių metų vyko ypač grubūs, masiniai žmogaus teisių pažeidimai, inspiravo demokratines valstybes tartis dėl privalomų tarptautinių žmogaus teisių normų. 1919 m. įkurtos Tautų Sąjungos Statutas įtvirtino žmogaus orumo viršenybės principą prieš valstybės interesus daugelyje sričių, įskaitant „globojamų teritorijų“ gyventojų teises, iškėlė tautinių mažumų apsaugos idėją.

Po Antrojo pasaulinio karo baisumų, žlugusios Tautų Sąjungos idėjos pagrindu įkurta Jungtinių Tautų Organizacija (JT), joje priimta daugelis svarbių žmogaus teisių dokumentų, padėjusių pagrindą tarptautinės žmogaus teisių teisės susiformavimui.

Tarptautinės žmogaus teisių teisės atsiradimas

XX a. pripažįstamos ir įtvirtinamos ne tik individo, tačiau ir socialinės bei kolektyvinės teisės, kaip kad teisė į mokslą, darbą, gerovę, soc. aprūpinimą, sveikatos apsaugą. Priimti tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai suformuoja naują teisės kryptį – tarptautinę žmogaus teisių teisę.

Pastarosios susikūrimui didelę įtaką padarė 1948 m. gruodžio 10 d. JT Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimas. Deklaracija tapo pagrindu daugeliui tarptautinių sutarčių ir nacionalinių įstatymų.

Ypač reikšmingomis tarptautinėmis sutartimis laikomi ir JT tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (ir jo fakultatyvieji protokolai) bei JT tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, kurie buvo priimti 1966 m. (įsigaliojo 1976 m.). Kartu su JT Visuotine žmogaus teisių deklaracija jie sudaro Tarptautinę žmogaus teisių chartiją.

JT ir kitos tarptautinės organizacijos yra priėmusios daug reikšmingų daugiašalių tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių įvairias žmogaus teisių sritis ir įtvirtinančių žmogaus teisių apsaugos mechanizmus.

Iki šiol vienas efektyviausių tarptautinių žmogaus teisių apsaugos mechanizmų buvo nustatytas 1950 m. lapkričio 4 d. Europos Tarybos priimtoje tarptautinėje sutartyje – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Pagrindinis šio mechanizmo elementas yra Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio viena iš svarbiausių funkcijų – nagrinėti individualius skundus prieš valstybę ir savo sprendimuose aiškinti Konvencijos nuostatas.

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje individo padėtis pasikeitė ir dabar joje tiesiogiai įtvirtinamos tam tikros individo teisės. Tačiau nereikėtų pervertinti tarptautinės teisės galimybių tiesiogiai reguliuoti individo teises ir pareigas. Didžiausia individo teisių ir pareigų dalis yra ir bus reguliuojama vidaus teisės normų ir užtikrinama valstybės institucijų, o tarptautinės priemonės ir toliau lieka papildomos.

Žmogaus teisių apsauga

Žmogaus teisės yra dažniausiai įtvirtintos ir garantuojamos įstatymais ar kitais teisės aktais. Tokie teisės aktai gali būti tarptautinės sutartys, taip pat žmogaus teisės gali būti įtvirtintos tarptautinėje paprotinėje teisėje, bendruosiuose teisės principuose ir kituose tarptautinės arba nacionalinės teisės šaltiniuose. Tarptautinė žmogaus teisių teisė numato pareigas valstybėms veikti arba susilaikyti nuo veiksmų, tam kad nebūtų pažeistos individų ar žmonių grupių teisės ir pagrindinės laisvės, jos būtų saugomos ir skatinamos.

Valstybės tarptautinių konvencijų laikosi vadovaudamosi bendru susitarimu, t.y. tautų valios derinimo principu.

Hierarchiškai tarptautiniai teisės aktai sureguliuoja elgesio standartus plačiausiai, regioniniai neturi prieštarauti tarptautiniams ir gali nustatyti elgesio normas siauriau. Dažnai tai būna „minimalūs standartai“ kaip nors elgtis situacijoje, pvz. direktyva, nustatanti minimalius reikalavimus dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (Nr. 2003/9/EB). Nacionaliniai teisės aktai sureguliuoja tiksliausiai, gali būti priimami ir dar siauresni teisės aktai, kaip kad įstatymą lydintieji aktai (taisyklės, aprašai ir pan.).

Žmogaus teisių kartos

Žmogaus teisės vystėsi ne vieną šimtmetį, jos apima platų spektrą teisių, kurios iš esmės skiriasi savo turiniu. Todėl 1979 m. čekų teisininkas Karelas Vasakas pasiūlė suskirstyti žmogaus teises į skirtingas kartas.

• Pirma žmogaus teisių karta – pilietinės ir politinės teisės;

• Antrosios kartos žmogaus teisės – socialinės, ekonominės ir kultūrinės;

• Trečiosios kartos žmogaus teisės – kolektyvinės teisės į taiką, tautų apsisprendimą, švarią aplinką ir kt.

Pirmoji karta – pilietinės ir politinės teisės, dar vadinamos „mėlynosiomis“ teisėmis. Joms priklauso teisė į gyvybę, lygybė prieš įstatymą, žodžio laisvė, teisė į teisingą teismą, religijos laisvė, balsavimo teisė. Šios teisės įsitvirtino JAV ir Prancūzijos revoliucijų metu, o dalis jų jau buvo ir Didžiojoje laisvių chartijoje bei kituose to meto dokumentuose. Pirmosios kartos teisės įtvirtintos tarptautinėje teisėje, t.y. 1948 m. JT Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (toliau ir – VŽTD) ir vėliau, 1966 metais priimtame Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte. Europoje buvo šios teisės įtvirtintos Europos žmogaus teisių konvencijoje (1953 m.).

Antrosios kartos žmogaus teisės dar vadinamos „raudonosiomis“, susijusios su lygybe ir priimtos po Antrojo pasaulinio karo. Šios teisės yra ekonominės, socialinės ir kultūrinės, jos garantuoja lygias galimybes ir teises kiekvienam visuomenės nariui. Tokios teisės apima teisę į darbą teisingomis ir palankiomis sąlygomis, teisę į maistą, būstą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, nedarbo išmokas ir pan. Kaip ir Pirmosios kartos teisės, šios sugulė į VŽTD ir buvo įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte. Europoje dar galioja ir Europos socialinė chartija.

Trečios kartos teisės vadinamos „žaliosiomis“ ir apima kolektyvines teises, kurių neapima pirmosios ir antrosios kartos teisės. Daugelis jų nėra įtvirtintos valstybėms privalomuose tarptautinės teisės dokumentuose, tačiau yra įtvirtintos taip vadinamojoje „soft law“ („minkštosios teisės“) sistemoje, pvz. Aptartos 1972 m. Stokholme vykusioje JT žmogaus aplinkos konferencijoje, 1992 m. Rio deklaracijoje dėl aplinkos ir plėtros,  1981 m. Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijoje ir kt. Kadangi kol kas nėra visų šalių sutarimo, sunku šias teises įtraukti į konvencijas ar kitus dokumentus, privalomus šalims. Trečiosios kartos teisės apima kolektyvines teises, tautų apsisprendimo teisę, teisę į ekonominį ir socialinį vystymąsi, teisę į sveiką/švarią aplinką, teisę į gamtos išteklius, teisę dalyvauti kultūriniame pavelde, teisę į tvarumą ir t.t.

Kai kurios regioninės organizacijos yra įkūrusios institucijas, kurios saugo trečios kartos žmogaus teises, pvz., ESBO Vyriausias nacionalinių mažumų komisaras, Europos Komisijos Generalinis direktoratas, atsakingas už aplinką. Taip pat kai kurios šalys savo nacionalinėje teisėje turi mechanizmus, kurie saugo trečios kartos teises.

Pastarąjį dešimtmetį literatūroje pradėtos išskirti ir ketvirtosios kartos teisės. Jos taip pat galėtų būti pavadintos „ateities kartų teisėmis“. Tai teisės, kurios priklauso ne individui ar socialinei grupei, o visai žmonijai. Mokslininkai teigia, kad ketvirtosios kartos teisės galėtų apimti genetinę inžineriją, žmogaus genomo tyrimus (žmogaus kūnas neliečiamas genetinių bandymų tikslais), kosmoso tyrimėjimus ir eksploataciją, teisę į privatumą ir saugumą internetinėje erdvėje, technologinį vystymąsi, įskaitant dirbtinį intelektą, skaitmenines teises ir kitas „naujas“ teises, kurių neapima trijų prieš tai išvardintų teisių kartos. Kol kas ketvirtosios kartos žmogaus teisės nėra plačiai apibrėžtos.

Žmogaus teisės Lietuvoje

Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje formavosi kaip europinės žmogaus teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis.

XVI a. pradžioje sukurta teisinė žmogaus teisių samprata. Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) preambulėje nurodoma, kad Statutas skirtas visiems pavaldiniams, kokio luomo jie bebūtų. 9 straipsnyje sakoma, kad visi turi būti teisiami pagal vieną rašytinę teisę. Taigi, nors nebuvo ir tuo metu negalėjo būti visų lygybės prieš įstatymą, o teisė, kaip ir visuomenė, vis dar buvo luominė, tačiau net ir toks principas laikomas žingsneliu teisinės lygybės link.

Interpretuojant Statuto 1 straipsnį galima būtų suformuluoti tokius principus: bausmę skiria tik teismas; rungiamasi teismo procese, procese turi dalyvauti abi ginčo šalys; įtvirtinama nekaltumo prezumpcija ir tik teismas nustato kaltę; kiekvienas atsako už savo veiksmus, nėra atsakomybės be kaltės (7 str.). Šis demokratiškas principas statute visiškai įgyvendintas nebuvo, kadangi paveldimas žemes dėl tėvų išdavystės prarasdavo ir vaikai. Statuto trečiojo skyriaus 7 straipsnyje Lietuvos Didysis kunigaikštis įsipareigojo saugoti visų pavaldinių teises ir laisves. Šio skyriaus 8 straipsnyje deklaruota teisė laisvai išvykti iš kunigaikštystės, išskyrus priešų žemes. Kai kurių teisių užsieniečiams ribojimas Lietuvoje turbūt susiklostė istoriškai, nes šio skyriaus 3 straipsnyje nurodyta, kad svetimšaliams nebus duodamos žemės nuosavybės teisė. Statute ginamos moterų turtinės ir paveldėjimo teisės, garbė, aptariama merginų tekėjimo klausimai – visas IV statuto skyrius skirtas šiems klausimams ir vadinasi „Apie moterų lytį ir apie merginų ištekinimą“. Ne visose kaimyninėse šalyse moterų teisėms buvo skirta tiek dėmesio. Šios svarbios žmogaus teisės Lietuvoje buvo skelbiamos jau XVI a. pradžioje. Pirmasisi Lietuvos Statutas taip pat sulygino katalikų ir stačiatikių teises, jame užfiksuota, kad ši teisė yra taikoma ir „graikų tikybos“ žmonėms.

Prigimtinės teisės vertybės puoselėtos ir Vilniaus universitete, jame dėstyta prigimtinė teisė, o 1795 m. teisininkas ir teisės filosofas Jeronimas Stroinovskis išleido knygą „Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas“. Jis tvirtino, kad kiekvienas žmogus iš prigimties yra laisvas ir nuo kitų nepriklausomas. Šalia prigimtinių laisvės ir lygybės teisių jis išskyrė ir žmogaus nepriklausomybę naudotis nuosavybe.

Istorija padarė lemiamą įtaką Lietuvos žmogaus teisių doktrinos raidai – XVIII a. pabaigoje Lietuvą okupavo Rusijos imperija ir tik XX a. pradžioje (1918 m.) paskelbus nepriklausomybę vėl buvo galima savarankiškai kurti teisę.

1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija rėmėsi Vakaruose tuo metu populiarios liberalios filosofijos nuostatomis. Piliečių teisinei padėčiai reglamentuoti buvo skirtas specialus skyrius „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“, tradicinis to meto konstitucinei doktrinai, kildinamas iš 1789 m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos nuostatų. Kitose Lietuvos tarpukario konstitucijose taip pat tam tikra apimtimi buvo reglamentuojamos žmogaus teisės.

1940 m. ir vėlesnė Tarybų Sąjungos okupacija sutrikdė savarankišką teisės raidą. Tik atgavus nepriklausomybę 1990 m. žmogaus teisės sugrįžo į Lietuvą kaip Vakarų demokratinių valstybių patirtis.

Lietuva daugelį dešimtmečių nedalyvavo kuriant ir taikant tarptautines žmogaus teisių normas; atgavusi nepriklausomybę, ji turėjo integruoti daugelį tarptautinės teisės nuostatų į įvairias teisės sritis, pirmoji jų – konstitucinė teisė. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius JTO ir Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių standartus.

1995 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Europos Sąjungos Tarybai įteikė oficialų prašymą priimti į Europos Sąjungą. Rengiantis stojimui bei derybų metu, Lietuva priėmė ir žmogaus teisėmis palankių įstatymų, pvz. Seimo kontrolierių įstatymą (1994 m.), Visuomenės informavimo įstatymą (1996 m.), Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą (1999 m.). vėliau, įstojus į ES, ir Lygių galimybių įstatymą (2005 m.).

Kaip žinia, pagrindinė institucija, kuri gina žmogaus teises valstybėje, yra teismai. Jų sprendimai privalomi, o įgyvendinimas užtikrinamas valstybės nustatyta tvarka, prireikus – antstolių pagalba. Šalia teismų buvo įkurtos ir įvairios, specializuotos, ne tik žmogaus teises ginančios, bet ir švietėjišką veiklą vykdančios valstybės institucijos, kaip kad Seimo kontrolierių įstaiga (1995 m.), Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (1999 m.), LR vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga (2000 m.), Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (2000 m.), Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (2006 m.) ir kitos.

Būtina pastebėti kad vystant žmogaus teisių diskursą Lietuvoje ypatingą vaidmenį atliko nevyriausybinis sektorius, t.y. nepriklausomos, ne valstybės biudžeto lėšomis veikiančios, organizacijos. Vienos organizacijos savo veiklą nutraukė, kitos dirba iki šių dienų. Daugelis šiuo metu sėkmingai veiklas įgyvendinančių nevyriausybinių organizacijų įsikūrė po 2000 m., tačiau yra ir netrukus po nepriklausomybės įsikūrusių, pvz. Nacionalinė LGBT teisių organizacija LGL (1993 m.), Lietuvos žmogaus teisių centras (1994 m.). NVO sektoriaus pagrindinis uždavinys buvo padėti jaunai valstybei perkelti tarpautinius standartus į Lietuvos teisinę sistemą. Taip pat – šviesti visuomenę ir integruoti vakarietiškus žmogaus teisių standartus į žmonių kasdienybę.

Informaciją 2020 10 05 atnaujino teisininkė Eglė Tilindienė.

Informacija atnaujinta įgyvendinant projektą „Kalbanti demokratija: erdvių demokratijai ir žmogaus teisių puoselėjimui kūrimas Lietuvoje“, projektą finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos karalystės ambasada Vilniuje.