Holokaustu vadinamas ideologinis, sistemingas Europos žydų persekiojimas ir žudymas, kurį vykdė nacistinis Vokietijos režimas ir vietos koloborantai Antrojo pasaulinio karo metais. Vis dažniau pripažįstama, jog Holokaustas taip pat apėmė romų, homoseksualių asmenų ir kitų grupių persekiojimą. Žmonės daugiausiai buvo žudomi nacių okupuotoje Lenkijoje įkurtose koncentracijos stovyklose.
Skaičiuojama, kad nuo 1933 m. iki 1945 m. buvo nužudyta daugiau nei 6 milijonai žydų ir apie 5 milijonai kitų žmonių dėl rasinių, politinių, ideologinių, religinių ir kitų priežasčių. Didelę nužudytųjų dalį sudarė romai, žmonės su intelekto sutrikimais, disidentai ir homoseksualūs asmenys. Iš jų daugiau nei 1 milijonas buvo vaikai.
1945 m. sausio 27 d. išlaisvinta Aušvico (Auschwitz-Birkenau) koncentracijos ir naikinimo stovykla. Ši stovykla – buvo didžiausia tokio tipo stovykla, kurioje nužudyta daugiau nei 1,1 milijono vyrų, moterų ir vaikų.
2005 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pripažino šiuos įvykius genocidu, pasmerkė juos ir sausio 27 d. paskelbė Holokausto aukų atminimo diena. Rezoliucija ragina valstybes kurti švietimo programas, skirtas Holokaustui atminti, ir užkirsti kelią bet kokiam genocidui ateityje.
Lietuvoje Holokaustas prasidėjo 1941 m. birželį, Vokietijai pradėjus karą su Sovietų Sąjungą ir okupavus Lietuvą. Žmonės buvo suiminėjami gatvėse, kalinami, žudomi, vežami į vietines egzekucijų vietas ir sušaudomi. Tokių žudynių vietų Lietuvoje – daugiau nei 200. Iki 1941 m. rugpjūčio pabaigos nacių ir vietos koloborantų rankomis išžudyti beveik visi kaimo vietovėse gyvenę žydai. Išgyvenę žydai įkalinti getuose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Švenčionyse bei įvairiose darbo stovyklose. Juose vykdytos žudymo akcijos, galiausiai getai ir juose gyvenantys žmonės sunaikinti. Iš maždaug 208–210 tūkst. žydų, Lietuvoje gyvenusių iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, nužudyta 190–196 tūkst. žmonių.
Romus Lietuvoje imta areštuoti 1942 m. vasarą-rudenį. Žmonės daugiausia buvo žudomi Pravieniškių stovykloje, kitos romų žudynių vietos buvo Šalčininkų rajone, netoli Kirtimų-Porubankos, taip pat Kauno IX forte, Paneriuose. Iš viso nacių okupacijos metais įvairių istorikų vertinimu buvo nužudyta apie trečdalis bendruomenės arba 200-500 Lietuvos romų. Kita dalis bendruomenės – apie 1 000 romų – buvo deportuoti priverstiniams darbams į Vakarų Europą.
