Moterys, kurios dirbo skurdžiau apmokamus, bet labai vertingus sociumo palaikymui darbus, ir toliau juos dirba, o po jų – dar ir antrąją pamainą namie.

Šiame tekste norėčiau aptarti keletą keistinų aspektų mokykliniame literatūros ugdymo lauke ir kartu retoriškai paklausti, ar privalomosios lietuvių literatūros knygos išties atveria galimybę formuotis laisvą, atsakingą bei kritiškai mąstančią asmenybę, jei didžioji dalis skaitomų kūrinių yra persmelkti stereotipų bei pasenusių normų, susijusių su lyčių nelygiavertiškumu?

Siekiant padėti tėvams prisijaukinti „iš kur aš atsiradau“ temą, dažnai siūloma pasitelkti kokią nors knygą, kurią skaitant su vaikais galima ir atverti temą, ir sukurti jaukią/saugią erdvę pokalbiui, ir padėti vaikui kuo geriau viską suprasti.

Lėšų ir valdymo optimizavimas – tokiu skambiu šūkiu prisidengdama Lietuvos Respublikos Vyriausybė Teisingumo ministerijos siūlymu ketina naikinti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus. Tačiau kiek mūsų valstybei ilgalaikėje perspektyvoje kainuos šis neapgalvotas, neatsakingas, neperspektyvus ir trumparegiškas sprendimas?

Vietoje nestovi niekas, net ir neapykanta. Gerėjant visuomenės požiūriui į žmogaus teises ir skirtingas grupes visuomenėje, neapykanta viešojoje erdvėje moderuojasi, t.y. nuosaikėja. Tačiau ar nuosaikesnė neapykanta yra gėris, kuriuo turėtumėme džiaugtis?

Mąstome ir esame kalboje. Kalba, kaip kultūrinis ir socialinis faktas, brėžia ir drauge niveliuoja pasaulio ribas, kuria ir naikina tikrovę. Tuo buvo įsitikinęs vokiečių filologas Viktoras Klempereris (1881-1960), Antrojo pasaulinio karo metais rašęs unikalų dienoraštį, vėliau virtusį knyga apie Trečiojo Reicho viešąją kalbą ir mitologiją (LTI – Lingua Tertii Imperii, 1947).

Neįprastas akiai vaizdas per psichiatrijos ligoninės skyriaus langus: storu sniego sluoksniu nukloti miškai ir pavienių namų stogai kalnų šlaituose ir fiordo slėniuose. Šiapus langų – šilta ir jauku. Prie vieno didelio stalo ramiai pietauja ir šnekučiuojasi keliolika žmonių. Nepažinodama kiekvieno asmeniškai – negalėtum atskirti, kurie iš jų skyriuje besigydantys žmonės, o kurie čia dirbantys specialistai

Gal kas ir pastebėjote, kad pranešimą pavadinau pasitekdama Johno Updiko apsakymų knygos pavadinimą. Aš iš tiesų kalbėsiu apie istorijų pasakojimą muziejuose, apie istoriją plačiąja prasme ir lyčių balansą istorijos pasakojimuose.

2019 m. Lietuvoje nuvilnijęs vadinamasis Žiežmarių skandalas dėl grupinio gyvenimo namų statybų globos institucijų gyventojams miestelyje atskleidė toli gražu ne vietinės reikšmės, bet sisteminę žmogaus teisių problematiką.

Atrodo, kad per pastaruosius metus aiškiai supratome, kad skurdas ir socialinė atskirtis – vienos svarbiausių šalies problemų. Tačiau žvelgdami į priemones, kurios turėtų būti skirtos mažinti skurdą, pamatysime, kad ne retai šioje sistemoje prioritetas – ne žmogus.

Per savo ilgą politinę karjerą įsitikinau, kad be nuolatinio žmogaus teisių stiprinimo neįmanoma kokybiška demokratinė politika, negalimas joks progresas.

Dažnas iš mūsų yra girdėję pasakymą, o gal netgi skaitę knygų, jog vyrai esą kilę iš Marso, o moterys iš Veneros. Žinoma, visi suprantame, kad toks pasakymas yra metaforiškas, tačiau jo žinutė gali būti gerokai trikdanti, ypač jauną, dar savo tapatybę tyrinėjantį ir besikonstruojantį žmogų.