Nors nepriklausomos Lietuvos išvakarėse moterys buvo politiškai aktyvios ir įsitraukusios į valstybės kūrimo procesus, galimybė dalyvauti Lietuvos Tarybos veikloje ir 1918 m. vasario 16 d. pasirašyti garsųjį Lietuvos Nepriklausomybės Aktą iš jų buvo atimta.

Jau kitą dieną po nepriklausomybės akto pasirašymo, 1918 m. vasario 17 d., visuomenininkės ir moterų teisių gynėjos išėjo į Kauno gatves, reikalaudamos kooptuoti (įtraukti) moteris į Lietuvos Tarybą.

Kovos už moterų teises ištakas Lietuvoje galima sieti su partijų ir pirmųjų moterų organizacijų įsikūrimu dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. 1917 m. moterys, kartu su kitais delegatais, priėmė Petrapilio konferencijos deklaraciją, įtvirtinusią lygias moterų ir vyrų teises būsimajame Seime. Nepaisant duotų pažadų, tautinio atgimimo lyderiai nesilaikė Didžiojo Vilniaus Seimo ir Petrapilio konferencijos nutarimų – 1917 m. moterys negalėjo dalyvauti Vilniaus konferencijoje, kur buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Dėl šios priežasties moterys į Lietuvos Tarybą nepateko ir 1918 m. nepasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentų.

1918 metų mitingas Kaune žymi vieną iš šios tęstinės kovos už lygias teises kulminacijų: netrukus po mitingo, moterys Tarybai įteikė peticiją, surinkusią apie 20 000 parašų. Ja reikalauta, kad Lietuvos Taryba „kooptavimo keliu pakviestų savo tarpan moteris, kurios dalyvautų visuose jos posėdžiuose ir darbuose <…>“.

Peticija iškelto tikslo nepasiekė, tačiau jau 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinojoje Konstitucijoje moterims buvo suteikta rinkimų teisė. Šiuo klausimu Lietuva buvo viena iš pirmaujančių šalių pasaulyje, o tai – neabejotinai moterų solidarumo ir sutelktumo rezultatas.

Nacionalinė emancipacijos diena Lietuvoje pradėta minėti 2016 metais, siekiant paskatinti diskusijas apie demokratijos kokybę, lyčių lygybę bei marginalizuotų grupių emancipaciją Lietuvoje.