Pasaulinė pabėgėlių diena pradėta minėti 2001 m. birželio 20 d., minint Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 50 metų sukaktį.

Konvencija ir jos 1967 m. Protokolas yra pagrindiniai dokumentai, nustatantys pabėgėlių – vienos pažeidžiamiausių grupių pasaulyje – apsaugos standartus.

Konvencija apibrėžia pabėgėlį kaip asmenį, kuri/s paliko savo namus ir šalį dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam/-ai dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Didelė dalis pabėgėlių taip pat yra priversti palikti namus dėl stichinių ar žmogaus veiklos sukeltų nelaimių.

Skaičiuojama, kad pasaulyje kas minutę 20 žmonių palieka savo namus, bėgdami nuo karo, persekiojimo ar teroro.

2020 m. pabaigoje pasaulyje buvo apie 26,4 milijonai pabėgėlių, dar maždaug 48 milijonai žmonių buvo perkelti šalių viduje. Daugiau nei du trečdalius (68%) visų pasaulio pabėgėlių sudaro žmonės, turėję pasitraukti iš penkių pasaulio šalių: Sirijos, Venesuelos, Afganistano, Pietų Sudano ir Mianmaro.

Birželio 20 d. skirta atkreipti dėmesį į didelius iššūkius, su kuriais susiduria savo namus turėję palikti žmonės. Taip pat pabrėžti jų teises ir orumą, didinti empatiją ir supratingumą jų atžvilgiu.

Ši diena laikoma viena iš progų paraginti visuomenes žvelgti į pabėgėlius ne kaip į abstrakčią grėsmę, bet kaip į žmones su individualiomis istorijomis, kurių integracija kuria įvairesnes ir tolerantiškesnes visuomenes.