Holokaustu vadinamas ideologinis, sistemingas Europos žydų persekiojimas ir žudymas, kurį vykdė nacistinis Vokietijos režimas ir vietos koloborantai Antrojo pasaulinio karo metais. Vis dažniau pripažįstama, jog Holokaustas taip pat apėmė romų, homoseksualių asmenų ir kitų grupių persekiojimą. Žmonės daugiausiai buvo žudomi nacių okupuotoje Lenkijoje įkurtose koncentracijos stovyklose.
Skaičiuojama, kad nuo 1933 m. iki 1945 m. buvo nužudyta daugiau nei 6 milijonai žydų ir apie 5 milijonai kitų žmonių dėl rasinių, politinių, ideologinių, religinių ir kitų priežasčių. Didelę nužudytųjų dalį sudarė romai, žmonės su intelekto sutrikimais, disidentai ir homoseksualūs asmenys. Iš jų daugiau nei 1 milijonas buvo vaikai.
1945 m. sausio 27 d. išlaisvinta Aušvico (Auschwitz-Birkenau) koncentracijos ir naikinimo stovykla. Ši stovykla – buvo didžiausia tokio tipo stovykla, kurioje nužudyta daugiau nei 1,1 milijono vyrų, moterų ir vaikų.
2005 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pripažino šiuos įvykius genocidu, pasmerkė juos ir sausio 27 d. paskelbė Holokausto aukų atminimo diena. Ši diena skirta ne tik žuvusiems pagerbti, bet ir skatinti švietimą apie Holokaustą ir užkirsti kelią bet kokiam genocidui ateityje. Jungtinių Tautų rezoliucija ragina valstybės kurti švietimo programas, skirtas Holokaustui atminti, ir priimti politinius sprendimus, užtikrinančius, kad niekada daugiau nesikartotų tokie nusikaltimai prieš žmoniją.
Lietuvoje Holokaustas prasidėjo 1941 m. birželį, Vokietijai pradėjus karą su Sovietų Sąjungą ir okupavus Lietuvą. Žmonės buvo suiminėjami gatvėse, kalinami, vežami į vietines egzekucijų vietas ir sušaudomi. Tokių žudynių vietų Lietuvoje – daugiau nei 200. Iki 1941 m. rugpjūčio pabaigos nacių ir vietos koloborantų rankomis išžudyti beveik visi kaimo vietovėse gyvenę žydai. Išgyvenę žydai įkalinti getuose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Švenčionyse bei įvairiose darbo stovyklose. Juose vykdytos žudymo akcijos, galiausiai getai ir juose gyvenantys žmonės sunaikinti. Iš maždaug 208–210 tūkst. žydų, Lietuvoje gyvenusių iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, nužudyta 190–196 tūkst. žmonių.
Romų persekiojimas Lietuvoje prasidėjo 1942 m. vasarą-rudenį. Žmonės daugiausia buvo žudomi Pravieniškių stovykloje, kitos romų žudynių vietos buvo Šalčininkų rajone, netoli Kirtimų-Porubankos, taip pat Kauno IX forte, Paneriuose. Iš viso nacių okupacijos metais įvairių istorikų vertinimu buvo nužudyta apie trečdalis bendruomenės arba 200-500 Lietuvos romų, o dar 1 tūkst. romų buvo deportuoti priverstiniams darbams į Vakarų Europą. Paminėtina, kad Holokausto kontekste romų persekiojimas dažnai yra nuvertintas, tačiau romų bendruomenės Lietuvoje ir kitose šalyse vis dažniau siekia, kad jų atminimas taip pat būtų tinkamai pagerbtas, o švietimo ir atminties iniciatyvos būtų plačiau pritaikomos visoms nukentėjusioms grupėms.
Šiandien Lietuvoje ir visame pasaulyje svarbu prisiminti ir pagerbti Holokausto aukas. Lietuva jau kurį laiką daug dėmesio skiria jų atminimo išsaugojimui per įvairias atminimo ceremonijas, pamokas ir projektus švietimo įstaigose. Holokaustas ne tik atskleidžia žmogaus teisių pažeidimus, bet ir skatina mus kovoti su neapykanta, diskriminacija ir netolerancija. Šios dienos tikslas – užtikrinti, kad tokių tragedijų niekada nepasikartotų, ir skatinti platesnį supratimą apie tai, kas vyksta, kai žmonės būna negerbiami dėl savo rasės, tautybės, religijos ar kitų skirtumų.
