Aktualijos

Paulius Gritėnas: Laikau save žurnalistu ir žmogumi, turinčiu nuomonę apie pilietines teises

Paulius Gritėnas – žurnalistas, politikos komentatorius, socialinių tinklų veikėjas, atvirai reiškiantis poziciją žmogaus teisių klausimais. Su Pauliumi kalbamės, ar rašyti LGBT* tema – drąsu, kodėl religingi žmonės kartais yra tolerantiškesni nei Lietuvos politikai ir kaip kalbėtis su tais, kuriems LGBT* klausimai vis dar išlieka tabu.

Paulius Gritėnas, 15min.lt nuotr.

Socialiniuose tinkluose ir 15min.lt straipsniuose atvirai reiškiate palaikymą LGBT* bendruomenei. Laikote save žmogaus teisių aktyvistu ar smalsiu žurnalistu?

Laikau save žurnalistu ir žmogumi, turinčiu nuomonę apie pilietines teises. Kaip žurnalistas ir pilietiškas žmogus jaučiu pareigą išsakyti nuomonę, kai tam tikrų asmenų teisės yra pažeidžiamos arba ribojamos, tad turbūt esu labiau smalsus žmogus, neabejingas žmogaus teisių temai.

Kiek šių dienų Lietuvoje reikia pilietinės drąsos tam, kad palaikytumėte žmogaus teises? Galbūt tai tiesiog patogi tema rinkti „laikus” ir didinti savo populiarumą?

Drąsos kalbėti šiuo klausimu reikia žmonėms, kurie priklauso bendruomenei, atsiskleidžia. Tokiems žmonėms kaip aš, žurnalistams, arba žinomiems žmonėms, kurie išsako savo nuomonę, drąsos reikia mažiau – nebent bijai, kad į tave nustos žiūrėti arba pradės vertinti pagal lytinę tapatybę (juokiasi).

Reikia sąžiningumo. Sąžiningumas nėra tapatus drąsai, nes drąsa yra žinoti, kad rizikuosi sveikata ar gyvybe. Niekada nepastebėjau sekėjų būrio, kurie pradėjo mane sekti, nes išsakiau savo poziciją žmogaus teisių klausimais. Galbūt atsiranda daugiau draugų, bendraminčių, tačiau šlovės tai neprideda. Normalu, kad visuomenėje neprideda šlovės tai, kad kovoji už sveiką protą. Šlovė – kai įmeti lemiamą tritaškį ar padarai ką nors didvyriško. Mano pozicija yra sveiko proto pozicija, sąžininga pozicija.

Net ir pakankamai liberalias ar kairiojo spektro pažiūras turintys žmonės ne visuomet palaiko LGBT* teises. Kaip manote, ko reikėtų, kad smėlio laikrodis apsiverstų ir didžioji dalis liberalų ar socialdemokratų taip pat žygiuotų „Baltic Pride“?

Man atrodo, taip žiūrėdami į šį klausimą ieškome tuščio simbolizmo. Nematau vertės tame, kad visi socialdemokratai pražygiuos su savo vėliavomis parade. Nors kartais reikia kritinių balsų, svarbu suvokti problemos esmę, jog tai ne kultūrinis ar propagandinis klausimas, ne informacinio karo dalis, o paprastas piliečių teisių klausimas. Politikai turi atstovauti piliečiams – šiuo atveju galioja lygiateisiškumo principas.

Tiek politikų, tiek visuomenės veikėjų lūpose dažnai pasigirsta teiginiai, kad Lietuva – religinga šalis. Kiek, Jūsų nuomone, religija yra priedanga tam, kad lygių galimybių įstatymai nebūtų vykdomi?

Tiesioginio sąryšio su religija nebūtinai matyčiau, nes pažįstu religingų žmonių, kurie yra labai tolerantiški. Problema ta, kad mūsų etikos ir moralės supratimas yra pririštas prie siauro religijos supratimo. Nemanau, kad žmonės, besidangstantys religija, yra iš tikrųjų religingi. Jie dažnai išsirenka Senojo Testamento frazes, kurios yra naudingos jiems, tačiau pamiršta Naujojo Testamento Jėzaus mokymo frazes, kur liepiama neatstumti kito arba nemesti akmens į kitą. Tai – su visų ideologijų paviršutiniškumu susijęs klausimas. Sekdami įvairiais mokymais, pasiimame tai, kas naudinga ir mums gražu, bet užmirštame, kas mus įpareigoja prisiimti atsakomybę. Nuo politinių idėjų, nuo liberalizmo iki socialdemokratijos, iki religinės moralės ir taip toliau – visur esame linkę elgtis žmogiškai, silpnavališkai, sakyti, jog esame religingi, o kitokie žmonės mus piktina, elgiasi prieš mūsų modelį. Užmirštame, kad religijos esmė yra visuotinumas ir įtraukimas į bendruomenę.

Prieš pora metų nuvilnijo istorija, jog du homoseksualūs kauniečiai, paviešinę savo nuotrauką „Facebook’e“, buvo „apipilti“ neapykantos komentarais. Lietuvos teisėsaugos dėmesio tai nesulaukė, todėl vaikinai kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Praėjusią liepą bylą priimta nagrinėjimui. Kaip manote, kokias bausmes reikėtų taikyti diskriminaciniams komentarams?

Jeigu žmogus nori ką nors išsakyti, technologijų laikais tam bus sudėtinga užkirsti kelią. Sutinku, kad komentatoriai turi prisiimti atsakomybę, bet, kalbant apie komunikaciją, rinkčiausi pozityvesnį kampą – orientuotis į žmones, kurie yra pilkoje zonoje. Pavyzdžiui, žmonės klausia, kodėl reikia „demonstruotis“? Jų argumentą įmanoma paversti konstruktyvios diskusijos dalimi, įrodyti, kad vienų žmonių išraiška nėra blogesnė nei kitų. Žmonės, kurie turi abejonę, palieka galimybę kalbėtis. Pradėjus diskusiją galima gauti atsakymą, kodėl jiems nepatinka tai, ką jie mato.

Ar galima komentarus matyti kaip tam tikrą visuomenės nuomonės atspindį?

Apytiksliai galima, tačiau nemanau, kad komentarus galima lyginti su sociologiniais tyrimais. Sociologiniuose tyrimuose pateikiami klausimai irgi nebūtinai atspindi tiesą, nes tam reikalingas kontekstualumas. Klausti žmonių apie kitų žmonių teises, asmeninį gyvenimą ir nesuteikti konteksto, kad ta nuomonė nėra svarbi, nes tik sukuria įvaizdį, jog asmuo gali spręsti negalvodamas, kaip jaučiasi kiti žmonės, o iš tiesų nieko nekeičia, man atrodo klaidinga. Žmonėms reikia daugiau dialogo, kad susidarytų socialinį vaizdinį.

Apžvalgininkas Rimvydas Valatka pasakęs, kad jo viena parašyta eilutė yra lygi dešimčiai perskaitytų. Galbūt vadovaujatės tuo pačiu principu ir skaitote nemažai su žmogaus teisėmis susijusios literatūros? Jei taip, kokius žinių šaltinius rekomenduotumėte dvidešimt pirmo amžiaus jaunuoliui?

Mano prieiga prie žmogaus teisių temos yra filosofinė. Manau, jog šiais laikais daug klausimų susiję su žmogaus teisių klausimais ir jie yra inkorporuoti į kitas problemas taip, kad nebūtina skaityti žmogaus teisių tematika tam, kad suvoktum esmę ir progresą, kur link einame ir kuo jį matuojame – šiomis temomis kalba Johnas Stuartas Millis arba Jeremy’is Benthamas. Kartais užtenka paskaityti apie karą Ukrainoje, kad pradėčiau galvoti apie žmogaus teises arba apie Amerikos politiką ir Sveikatos apsaugos reformą – pavyzdžiui, Bernie’is Sandersas teigia, jog sveikata yra žmogaus teisė. Išeiname į erdvę, kai pradedi mąstyti ir suvoki, kad žmogaus teisių tematika yra visur – skaitydamas bet kokia šiuolaikine tema su tuo susiduri. Mano nuomone, geriausiai kritinį mąstymą ugdo klasikinių kūrinių skaitymas ir jų lyginimas su šių dienų aktualijomis. Verta pasiimti klasikinę tezę ir kasdieniame gyvenime bandyti suprasti, kaip ji veikia – tuomet žmogaus teisių suvokimas ateina iš tiesioginės patirties. Visgi svarbiausia, kad išlaikytumėme pagarbą vieni kitiems – tai turėtų būti pirminis dalykas, norint pradėti domėtis žmogaus teisių klausimais ir dalyvauti diskusijose.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai