Baltic Pride 2016

Vladimiras Simonko: sovietinis mąstymas gėjų bendruomenėje vis dar gyvas

Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimiras Simonko dar mena laikotarpį, kai Sovietų Lietuvoje homoseksualūs santykiai tarp vyrų laikyti nusikalstama veikla. Greta romantiškų atsiminimų apie saulėtus Palangos paplūdimius bei nelengvus pokyčius nepriklausomybės laikotarpiu – ir prisiminimai apie nesaugumo būseną kėlusius vadinamuosius remontus.

Valdimiras Simonko, 15min.lt nuotr.

Kas tie vadinamieji remontai? Kiek jums pačiam teko su jais susidurti?

Sovietmečiu vasarą buvo labai populiaru važiuoti į Palangą arba Klaipėdą – tuo metu vyrų pliažas buvo homoseksualių santykių oazė. Susirinkdavo nemažai žmonių iš visos Tarybų sąjungos, nes visi žinojo, kad tai vieta, kurioje galima susipažinti su naujais žmonėmis. Palangoje ir Klaipėdoje susirinkdavo praktiškai visa homoseksuali Lietuva. Greta tos romantiškos pažinčių pusės buvo ir nesaugumo jausmas, kurį pamenu iki šiol – į pliažus itin dažnai ateidavo ir jaunuolių kompanijos. Paprastai jie būdavo neblaivūs ir užgauliodavo homoseksualius vyrus, mums dažnai tekdavo bėgti: nors fizinio smurto man pavyko išvengti, tačiau žinau nemažai istorijų, kai homoseksualūs vyrai buvo sumušti. Remontininkai puikiai suvokė, kad niekas nesiskųs milicijai, nes pasakodamas istoriją vienaip ar kitaip patvirtinsi savo priklausymą bendruomenei, kas reiškė baudžiamąją atsakomybę. Tai buvo situacija be išeities – nuolat galvoti apie remontus ir jų saugotis buvo tapę norma.

Iš kur atsirado remonto sąvoka?

Sąvoka susiformavo iš tautosakos – tai išgyvenimais paremtas apibūdinimas. Apibrėžimas atitinka reikšmę: jie įsivaizdavo, kad sumušdami, prigąsdindami, jie pažemina gėjus iki sunaikinimo, suremontavimo. Remontas buvo kodinis žodis, kurio prasmę žinojo praktiškai visi.

Kokie žmonės jungdavosi į remontininkų grupuotes? Ar pamenate, kaip jie atrodė?

Kadangi homoseksualūs žmonės koncentruodavosi paplūdimiuose, remontininkai dažniausiai ten ir trainiodavosi. Jie manė, kad visus paplūdimio lankytojus reikia mušti – iš visos Lietuvos suvažiavusiam jaunimėliui toks užsiėmimas atrodė smagus. Atmintin įstrigo, kad dažniausiai tai buvo rusiškai kalbančių chuliganų grupės, nepasižymėjusios inteligencija: susirinkdavo penki ar šeši į grupę vien tam, kad žemintų kitokius žmones nei jie patys. Neabejoju, kad dalis visuomenės tą patį norėtų daryti ir šiandien. Tačiau šiandien, bent jau teoriškai, smurto aukos gali tikėtis pagalbos. Anuomet visi kalbėdavo, kad milicijoje egzistuoja homoseksualių asmenų sąrašas, kuris esą naudotas kaip savotiškas šantažas prieš konkretų žmogų.

Kiek tokia situacija skatino nepasitikėjimą ir įtarumą tarp pačios bendruomenės narių? Kaip vyrai užmegzdavo kontaktus su kitais?

Pasitaikydavo taip, kaip dabar neretai nutinka Rusijoje: asmuo apsimeta homoseksualios orientacijos asmeniu, įvilioja gėjų į butą ir jį sumuša. Tai pakankamai senas būdas – buvo istorinių laikotarpių, kai toks homoseksualių asmenų terorizavimas buvo paplitęs ir Vakaruose.

O pažinčių schema tais laikais būdavo įdomi tuo, kad nuėjus į susitikimą su vienu žmogumi, tau galėjo atsiverti naujas pasaulis: tas žmogus galbūt turi savo draugų ratą, kurį, jei pasitikės tavimi, atskleis ir tau. Nepamirškime, kad nebuvo interneto, socialinių tinklų.

Dar dažnai pasitaikydavo, kad gavus naujų kontaktų ir jiems skambinant, atsiliepdavo vienas iš tėvų. Jausdavai, kad to žmogaus motina viską supranta, sulauki piktos reakcijos, lydimos necenzūrinių epitetų. Jautiesi pažemintas, tačiau supranti, kad kito būdo susisiekti su tuo žmogumi nėra, nebent žinai adresą ir gali bandyti laukti jo prie namo laiptinės.

Ar be pliažų būdavo specialių vietų, kuriose žmonės rinkdavosi susipažinti?

Būdavo vadinamosios susitikimo vietos, kurios žargonu buvo vadinamos pleškėmis. Tai buvo kodinis žodį, kurį žinojo bene visi bendruomenės nariai. Tokių, pleškių, kuriose gali surasti ką nors, Vilniuje buvo bent kelios. Viena jų – kino teatras „Kronika“, dabar evangelikų bažnyčia. Bet, aišku, tokie susitikimai kartu būdavo ir pavojingi, nes nežinai ką iš tikrųjų sutiksi. Kita pleškė buvo Vingio parkas. Taip pat susitikimų vietos buvo ir Valakampių pliažas bei kavinė „Akimirka“, veikusi dabartinio restorano „Kompanija“ Gedimino prospekte patalpose.

Kaip vadinamosios pleškės susiformuodavo ir kokiu būdu sklisdavo žinia apie jas?

Nežinau tiksliai, kaip susiformuodavo. Pleškių nebuvo daug, tačiau „Akimirką“ žinodavo visi – gal dėl to, kad palyginus su visa Sovietų sąjunga, kavinių kultūra čia būdavo aukštesnė. Atėjus į „Akimirką“ dažnai kildavo nuojauta, kas galėtų būti tie ,,mūsų“ orientacijos žmonės. O atėjus kartą, antrą, trečią – matydavosi tie patys žmonės.

Pasitaikydavo, kad ,,Akimirkoje“ sėdėdavo nematyti žmonės ir juokdavosi – tai patyriau dar pirmojo apsilankymo kavinėje metu: jie suprato, kad esu kitos seksualinės orientacijos, pradėjo traukti per dantį. Tada supratau, kad esu pažeidžiamas, po tokių akimirkų „Akimirkoje“ praėjo noras ten lankytis, o klubų dar nebuvo.

Kaip susipažindavo žmonės, nesilankydavę pleškėse?

Atgavus nepriklausomybę populiarūs pasidarė skelbimai laikraščiuose, kuriuose buvo naudojami kodiniai žodžiai, tik sunku dabar prisiminti, kaip tie kodai tiksliai skambėdavo. Žinoma, tikrojo savo adreso niekas ten nenurodydavo, tad būdavo labai populiaru turėti pašto dėžutę Centriniame pašte: juokaudavome, kad šiek tiek pasėdėjus prie pašto dėžučių, nesunkiai sutiksi „savus“.

Kaip, atgavus nepriklausomybę ir 1993 m. dekriminalizavus homoseksualius santykius tarp vyrų, pakito saugumo jausmas?

Atgavus nepriklausomybę, buvo įdomus momentas, kai dauguma nė nežinojo, kad Baudžiamojo kodekso straipsnis, draudžiantis homoseksualius santykius tarp vyrų – panaikintas. Kai Lietuva norėjo įstoti į Europos Tarybą, pagrindinė stojimo sąlyga buvo šių gėdingų straipsnių panaikinimas. 1993 m. Seimas nubalsavo už dekriminalizavimą, tačiau žinių laikraščiuose nebuvo, niekas nerašė ,,pažiūrėkite, dabar mūsų gėjai laisvi“.

Todėl dauguma bendruomenės narių netgi nežinojo, kad jie – jau nebe potencialūs nusikaltėliai. Praėjo nemažai laiko, kol žmonės pradėjo pamažu tai įsisąmoninti, bet, kai didžiąją dalį gyvenimo dalį esi persekiojimas – dekriminalizavimas neturi jokios įtakos tavo mentalitetui.

Kiek noras slėptis vis dar būdingas bendruomenei?

Ir iki šiol yra vyresnio amžiaus žmonių, slepiančių savo seksualinę orientaciją. Kartais galvoju, Dieve mano, kam slėpti: žmogui 60 m., jis nevedęs ir iki šiol neatsiskleidžia. Kitaip tariant, tarybinės sistemos norma tapo ir laisvos Lietuvos norma. Mano nuomone, tai – sulaužytas gyvenimas tam, kad visuomenei būtų ramiau, kad ji galėtų ir toliau mūsų nematyti.

Nenoras keistis, gyvenimas pagal tipinį sovietinį modelį – bene svarbiausia priežastis, kodėl taip sunkiai formavosi ir iki šiol formuojasi mūsų bendruomenė. Atrodo, kad toks pavyzdys yra užkrečiantis: yra daug gerai žinomų žmonių, iki šiol gyvenančių pagal šią formulę. Aišku, taip elgtis yra jų teisė, bet manau, kad jiems taip gyventi – ir labai patogu: gražios nuotraukos žurnaluose, brangūs ir madingi drabužiai, atitinkama aplinka, kuri juos supa ir t.t…

Kiek tai patogumo klausimas ir kiek – nesupratimas, kad pasaulis gali būti kitoks?

Neseniai atostogavau svetur ir prie manęs priėjo vyresnio amžiaus lietuvis. Jis pasakojo, kad nuvykęs į Tailandą gali būti toks, koks nori, bet grįžęs į Lietuvą, privalo slėpti savo orientaciją. Pagalvojau: juk XXI amžius, nepriklausoma Lietuva! Ir tas žmogus, galintis sau leisti žymiai daugiau nei visi kiti, laukia atostogų, kad galėtų jaustis laisvai. Matyt, žmoguje negimsta arba yra ilgai slopinamas savigarbos jausmas. O gal taip įsijaučiama į tą dvigubą gyvenimą, kad pamirštama, nuo ko viskas prasidėjo.

Šiemet Vilniuje rengiamas trečiasis LGBT* festivalis „Baltic Pride 2016“. Savo pasakojimų serijoje „LGBT* balsai“ manoteises.lt prisimins šios bendruomenės istoriją ir supažindins skaitytojus su artėjančio festivalio programa bei dalyviais.

Prie šio teksto parengimo prisidėjo Ingrida Kaltauskaitė ir Daumantė Baranauskaitė. 

Komentarai (1)
  1. Izabelė

    Primena tokius filmus kaip „Stranger by the Lake“ ar „Cruising“ :)

    2016 06 06 / IP: 88.223.39.126


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai