Romų genocidas Lietuvoje beveik nežinomas, o ši kelių specialistų kartojama frazė tampa jau kone kliše. Atrodo, dar prieš dešimtmetį visuomenės dėmesį mažai traukęs žydų Holokaustas pagaliau tampa ne tik istorikų, bet ir diskusijų prie stalo tema. Ar gali tragiška romų istorija sulaukti panašaus dėmesio?
Tarpukariu Lietuvoje gyveno apie pusantro tūstančio romų. Manoma, kad naciams okupavus Lietuvą 1941 m., bent trečdalis buvo nužudyti. Dirbti negalinčius vyresnio amžiaus senolius bei vaikus naciai bei jų vietiniai talkininkai dažniausiai šaudė Pravieniškėse, darbingus vežė į stovyklas Vakarų Europoje. Daliai nuo šeimų atskirtų ir priverstiniams darbams pristatytų romų pavyko išgyventi, kiti iš Vakarų taip ir negrįžo.
Praėjusiais metais bene pirmąjį bakalauro darbą apie Lietuvos romų genocido atmintį parašė Aurėja Jutelytė. „Lietuvos romų genocido atmintis kaip atminties kūrėjų veikimo laukas“ buvo itin palankiai įvertintas tautinių mažumų tematika besidominčių Lietuvos mokslininkų. Jame Aurėja tyrinėjo, kaip konstruojama romų genocido atmintis Lietuvoje bei ko reikia, kad daugiau kalbėtume šią tragediją.
Net ir Europoje romų masinės žudynės Antrojo pasaulinio karo metu vis dar nepakankamai įamžintos, ginčijamasi, ar šį reiškinį vadinti Holokaustu ar genocidu. Lietuvoje ši tema apkritai menkai žinoma. Kaip tu pradėjai ja domėtis?
Kažkada mokykliniame istorijos vadovėlyje skaičiau apie Holokaustą. Žydų tragedijos kontekste buvo parašytas ir vienas maždaug toks sakinys: „Buvo naikinami romai, homoseksualūs ir psichikos negalią turintys žmonės“. Tai buvo bene viskas, ką tada sužinojau apie ne žydų naikinimą Antrojo pasaulinio karo metu. Man pasirodė žiauru ir neįtikėtina, kad užtenka uždėti etiketę, kuri tampa mirties nuosprendžiu. Tada kuriam laikui šią informaciją buvau pamiršusi, o gal tiksliau išstūmusi iš atminties, kol studijų metu pradėjau domėtis nacionalizmu. Tada prisiminiau ir savo skaitytą sakinį apie romų tragediją – taip ir pasirinkau rašyti darbą būtent šia tema. Per tuos rašymo metus, apie romų genocidą sužinojo visi žmonės mano aplinkoje, taip pat dalis ir tų, kurie dalyvavo bakalauro darbo gynime – net ir jo metu manęs klausė, kodėl romų naikinimas vadinamas genocidu, ar tikrai buvo genocidas, kodėl nesame apie jį girdėję.
Ką jiems atsakei?
Kad Lietuvoje nacių okupacijos metais buvo įvykdytas ir romų genocidas. Jį didžiąja dalimi vykdė patys naciai, romai buvo naikinami tokiu pačiu principu kaip ir žydai. Nacių ideologijoje „rasinio grynumo“ idėja nebuvo skirta paaiškinti tik žydų naikinimą, romai buvo lygiai taip pat prilyginti „žemesnei rasei“.
Holokausto metu Lietuvos žydai mažesniuose miesteliuose dažnai šaudyti vietoje, didesniuose miestuose – formuoti getai, kurių gyventojai naikinti vadinamųjų akcijų metu, baigiantis karui, dalis jų išvežta į koncentracijos stovyklas kitose šalyse. Kaip buvo žudomi romai?
Lietuvoje romai dažniausiai suiminėti ir pristatyti priverstiniams darbams Lietuvoje, vėliau, prie Lietuvos artėjant Sovietų kariuomenei, išsiųsti į koncentracijos bei darbo stovyklas Vokietijoje ir Prancūzijoje. Bet tik tie, kurie galėjo dirbti – seneliai ir vaikai sušaudyti Lietuvoje. Daliai romų, išvežtų priverstiniams darbams, pavyko išgyventi ir po karo jie grįžo į Lietuvą. Įdomu, kad jie ryžosi grįžti namo, į Lietuvą, nepaisant to, kad Vakarų Europą išlaisvinę Sąjungininkai siūlė jiems pasilikti. Tačiau yra daugybė atvejų, kai romai buvo žudomi vietoje, apie juos daugiausia primena liudytojų prisiminimai: klajojančios šeimos buvo tiesiog sušaudomos, to net nedokumentuojant. Todėl kai sakome, kad tarpukariu Lietuvoje gyveno apie 1500 romų, o iš jų nužudyta – trečdalis, skaičiuojame tuos žuvusiuosius, apie kuriuos yra išlikusios rašytinės informacijos. Tad skaičius greičiausiai yra didesnis.
Tavo bakalauro darbe dažnai naudojamas terminas „atminties kūrėjai“. Kodėl mes nekalbame apie istorijos fiksuotojus ar užrašinėtojus?
Man atrodo, kad neužtenka tik fiksuoti faktus. Faktams reikia veido ir paaiškinimo, kodėl jie svarbūs istorinei atminčiai. Jie gali padėti pažvelgti į klausimus, kurie yra labai jautrūs, kitaip. Pavyzdžiui, neužtenka parašyti vadovėlį apie romų genocidą – plikas skaičius, kad buvo nužudyta apie 500 romų, mažai ką sako. Istorijos, kaip žmonės buvo vežami į stovyklas arba pasakojimai tų, kurių seneliai ten vežti – visai kas kita.
Atminties kūrėjai, be abejo, nekuria faktų, juos jie suranda archyvuose arba atkuria iš liudininkų pasakojimų ir tada perduoda visuomenei. Teorija sako, kad atminties kūrėjai, kuriais gali būti tiek atskiri istorikai, tiek organizacijos, tokių faktų ieško bandydami aktualizuoti istoriją, priversti visuomenę prisiminti ir tai daryti tokiu būdu, koks jiems atrodo teisingas ir parankus.
O ar galiu sakyti, kad romų genocido atveju atminties kūrėjai kartais veikia šiek tiek ir tiesiogine žodžio „kurti“ prasme – informacijos tiek mažai išlikę, kad bendrą vaizdą dėlioti tenka interpretuojant detales?
Turbūt kažkiek tikrai taip. Ypatingai Lietuvos kontekste: medžiagos išlikę ypač mažai ir ji, beje, žinoma mažam žmonių ir organizacijų ratui.
Skaitant tavo bakalauro darbą, akis užkliuvo ir už šio sakinio „Lietuvoje romų genocido tema dar nėra tirta pilna apimtimi“. Kokia ta apimtis dabar ir kokia turėtų arba bent jau galėtų būti?
Lietuvoje yra parašyta keletas mokslinių darbų apie patį romų genocido faktą ir istorinį kontekstą, dar galima rasti darbų apie romų kultūrą ir papročius, kuriuose šiek tiek paminimas ir genocidas, neseniai pasirodė V. Beinortienės ir S. D. Tumasonytės knyga „Panevėžio romų kančių keliai 1941–1945“, pasakojanti Panevėžio romų, išvežtų į darbo stovyklas, istorijas. Tačiau neturime rimtų studijų, kuriose romų genocido klausimas būtų išsamiai nagrinėjamas.
Aurėja Jutelytė, asmeninio archyvo nuotr.
Kiek tai gali būti susiję su tuo faktu, kad romų bendruomenė tarpukariu Lietuvoje buvo santykinai nedidelė – tik apie 1500 žmonių – tad ir besidominčių nėra daug?
Man atrodo, kad tai neturėtų priklausyti nuo to, kelių žmonių tragedija tai buvo. Jei Antrojo pasaulinio karo metu buvo padarytas nusikaltimas mūsų šalyje gyvenančiai grupei – tai jau verta apie tai kalbėti. Reikia pasakyti, kad romai mažai tyrinėjami dar ir dėl to, kad jie gyvena mūsų visuomenės pakraščiuose, o informaciją, kurią apie juos dažniausiai girdime, yra ypač neigiama. Lietuvai, kaip valstybei, romų genocido klausimas yra labai aktualus – genocido iki šiol nepripažinome valstybiniu lygmeniu. Rugpjūčio 2 d. – Tarptautinė romų Holokausto diena – dar nėra tarp atmintinų dienų Lietuvoje. Jeigu tai būtų padaryta, turbūt galėtume kalbėti apie pirmąjį žingsnį tiek atkreipiant dėmesį į tai, kas vyko Lietuvoje prieš beveik aštuoniasdešimt metų, tiek pripažįstant genocidą bei romus kaip mūsų visuomenės dalį.
Nors romų genocidą tyrinėja arba šią temą į savo darbotvarkę yra įtraukęs vos vienas kitas istorikas, nevyriausybinės ar valstybinės organizacijos, ar galime sakyti, kad bent jau turime bendrą viziją, kaip prisiminti šią tragediją?
Pradėjusi rašyti bakalauro darbą, galvojau, kad atsiras bent kelios atminties įamžinimo strategijos – skirtingos grupės skirtingai matys, kaip tai turi būti padaryta, turės savo istorijos variantus. Kaip buvo ir vis dar dalinai yra įprasminant žydų genocidą: vieniems atrodo ypač svarbus turto grąžinimo klausimas bei istorinės praeities pripažinimas, kitiems, ypač radikalios dešinės grupėms, rūpi neigti arba menkinti Holokaustą. Bet romų atveju situacija kitokia: kadangi šalis nėra valstybiniu lygmeniu pripažinusi genocido, o ta nedidelė grupė žmonių, kurie juo domisi, turi panašią poziciją. Na, o likusi visuomenės dalis gyvena užmarštyje. Šiame „užmaršties režime“ – nėra skirtingų pozicijų ar konkurencijos, nes didžioji populiacijos dalis tiesiog net nežino, kad romų genocidas Lietuvoje apkritai vyko.
Kalbant apie tikslus, vienas yra gana aiškus – siekti romų genocido pripažinimo, kas, kai kurių manymu, paskatintų ir romų integraciją į visuomenę. Be abejo, istorinis teisingumas – ne ką menkiau svarbus. Turbūt tiems, kurie dirba arčiau romų bendruomenės istorinis teisingumas yra svarbiausias uždavinys. Mažiau su bendruomene susipažinę žmonės siekia romų integracijos, kuri būtų naudinga ir jiems patiems.
Kiek tai svarbu pačiai Lietuvos romų bendruomenei?
Romams genocidas atmintyje išlikęs kaip kažkokia stichinė nelaimė, kuri atėjo, visi labai smarkiai nukentėjo, tačiau jis buvo neišvengiamas ir niekas nieko negalėjo padaryti. Panašaus bejėgiškumo esama ir šiandien, kai žmonės neteisingumą supranta kai neišvengiamybę, nors taip neturėtų būti. Ir apkritai – jokia žmonių grupė neturėtų patirti to, ką patyrė romai Antrojo pasaulinio karo metu. Reikia nepamiršti, kad tiek socialinė, tiek ekonominė romų situacija Lietuvoje gerokai prastesnė nei likusios gyventojų dalies – būstas, sveikatos apsauga, maistas ant stalo nemažai daliai romų yra kasdienis klausimas, tad natūralu, kad tokie klausimai kaip genocidas, žmogui, neturinčiam ko valgyti, kol kas negali būti prioritetiniai.
