Idėja Lietuvai: įteisinkime lyties keitimą

Saugi Lietuva – tai saugūs ir patys pažeidžiamiausi mūsų visuomenės nariai. Deja, įstatymų leidėjas jau daugiau nei šešiolika metų piktybiškai neveikia ir atsisako apsaugoti labai nedidelę savo skaičiumi, bet itin pažeidžiamą Lietuvos visuomenės grupę – translyčius asmenis.

Nors įpareigojimas įstatymu sureguliuoti lyties keitimo sąlygas ir tvarką numatytas dar 2001 metais įsigaliojusioje Civilinio kodekso redakcijoje, iki šios dienos toks teisinis reguliavimas išlieka nepriimtas. Tačiau „neveikti“ dar nereiškia „piktybiškai kenkti“. Matyt, supratę, kad galima žengti dar toliau, prieš keletą savaičių penktadalis Seimo narių registravo Civilinio kodekso pataisų projektą, pagal kurį lyties keitimas Lietuvoje būtų apskritai draudžiamas. Vienas iš projekto rengėjų, konservatorius Paulius Saudargas, komentuodamas su šiuo klausimu susijusią problematiką viešojoje erdvėje, translyčius asmenis lygino su asmenimis, kurie nori būti drambliais arba tigrais – suprask, jiems ten išvis galvelėje viskas pasimaišę. Nors už lango jau beveik 2018-ieji, nenustebčiau, jei kai kurie Seimo nariai vis dar būtų įsitikinę, jog žemė plokščia.

Translytiškumas – kas tai?

Kiekvienas žmogus, net ir Seimo nariai, turi lytinę tapatybę, kuri apibūdina kiekvieno iš mūsų subjektyvų lyties pajautimą, t. y. buvimą „vyru“ ar „moterimi“. Lytinė tapatybė yra labai glaudžiai susijusi su biologine lytimi. Biologinę lytį atpažįstame nesunkiai – ji yra identifikuojama gimimo metu ir ją dažniausiai lemia mūsų genetika (chromosomų rinkiniai XX ir XY) bei išoriniai lytiniai požymiai. Tuo tarpu lytinė tapatybė apibūdina, su kokia lytimi tapatinamės, kokios lyties jaučiamės. Absoliučios daugumos žmonių lytinės tapatybės pajautimas sutampa su jų biologine lytimi. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurių lytinės tapatybės pajautimas nesutampa su jų biologine (arba anatomine) lytimi. Tokius žmones vadiname translyčiais asmenimis. Remiantis užsienyje atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, kai yra vertinamas tam tikrų būklių paplitimas populiacijoje, Lietuvoje turėtų būti ne daugiau nei 300 translyčių asmenų.

Lyties pakeitimo procesas, savo ruožtu, apima du tarpusavyje glaudžiai susijusius, bet skirtingus aspektus – asmens tapatybės dokumentų pakeitimą (teisinis aspektas) ir medicininį lyties keitimą (medicininis aspektas). Ne visi translyčiai asmenys pageidauja atlikti chirurginę lyties pakeitimo operaciją. Kita vertus, šiems asmenims yra itin svarbu, kad visuomenė juos matytų esant tos lyties, su kuria jie tapatinasi. Dėl šios priežasties visi translyčiai asmenys pageidauja pasikeisti asmens tapatybės dokumentus, kad šie atspindėtų jų lytinę tapatybę, o ne biologinę lytį. Tai, kokių medicininio pobūdžio procedūrų pageidauja translyčiai asmenys, yra kiekvieno asmens individualus reikalas. Pažymėtina, jog medicininis lyties keitimas gali apimti įvairias procedūras, įskaitant psichologo konsultacijas, pakaitinę hormonų terapiją, plastinės chirurgijos priemones ir panašiai.

Faktinis neatitikimas tarp translyčių asmenų išvaizdos ir asmens tapatybės dokumentų turi didelį poveikį šių asmenų gyvenimui visuomenėje. Pavyzdžiui, dėl tokio neatitikimo potencialiai galėtų būti suvaržyta translyčių asmenų judėjimo laisvė keliaujant ir kertant valstybės sieną, nes būtų kvestionuojamas pateikiamų asmens tapatybės dokumentų autentiškumas. Translyčiai asmenys nuolatos nerimauja dėl situacijų, kai yra priversti atsakyti į nemalonius ir teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidžiančius klausimus. Dėl neatitikimų asmens tapatybės dokumentuose šie asmenys nuolatos susiduria su žeminančiomis situacijomis, pavyzdžiui, atsiimant siuntinį pašto skyriuje ar norint atidaryti sąskaitą banke, kreipiantis į medikus ir bet kur kitur, kai, paprašius pateikti asmens tapatybę įrodantį dokumentą, translyčiai asmenys yra priversti atskleisti savo lytinę tapatybę ir tokiu būdu susidurti su priešiškumo ar diskriminacijos apraiškomis. Trumpai tariant, neegzistuojanti galimybė pasikeisti asmens tapatybės dokumentus užkerta kelią socialinei ir ekonominei translyčių asmenų integracijai.

Vis daugiau Europos valstybių įgyvendina progresyvią praktiką, kai apskritai atsisakoma perteklinių medicininio pobūdžio reikalavimų keičiant asmens tapatybės dokumentus translyčiams asmenims. Šiuo metu net 20 Europos valstybių nereikalauja iš translyčių asmenų atlikti chirurginę lyties pakeitimo operaciją prieš keičiant asmens tapatybės dokumentus. Lietuvos įstatymų leidėjams delsiant sureguliuoti lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką, šių metų balandžio mėnesį Vilniaus miesto apylinkės teismas žengė itin progresyvų žingsnį ir pirmą kartą įpareigojo civilinės metrikacijos skyrių išduoti translyčiam asmeniui naujus tapatybės dokumentus be privalomojo chirurginės operacijos reikalavimo. Po šio sprendimo asmens tapatybės dokumentai teismo keliu buvo pakeisti dar šešiems translyčiams asmenims. Panašu, kad nacionaliniai teismai tampa vienintele institucija Lietuvoje, sugebančia įsiklausyti į šios itin pažeidžiamos socialinės grupės poreikius.

Teisinis (ne)reglamentavimas Lietuvoje

Asmens teisę pakeisti lytį Lietuvoje reglamentuoja 2001 metais įsigaliojusio Civilinio kodekso 2.27 straipsnis. Minėtame straipsnyje nustatyta, kad nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai mediciniškai įmanoma. Šio straipsnio antra dalis numato, kad lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai. Sveikatos apsaugos ministerijos parengtas Lyties pakeitimo įstatymo projektas buvo registruotas dar 2003 metais, tačiau niekada taip ir nebuvo priimtas. Tuometinis premjeras Algirdas Brazauskas, susitikęs su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu ir arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi, teigė, kad Lietuvai yra „per anksti“ priimti Lyties keitimo įstatymą. Panašu, kad praėjus beveik penkiolikai metų po šio lemtingo susitikimo, mums vis dar yra „per anksti“.

2007 metais Lietuva Europos Žmogaus Teisių Teisme pralaimėjo bylą L. prieš Lietuvą. Į Strasbūro teismą kreipėsi translytis vyras L., kuris teigė, jog, neegzistuojant atitinkamam teisniam reguliavimui, jis neturi galimybės realizuoti Civiliniame kodekse numatytos teisės pasikeisti lytį. Europos Žmogaus Teisių Teismas įpareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybę arba per tris mėnesius priimti lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką reglamentuojantį įstatymą, arba pareiškėjui išmokėti 40,000 eurų kompensaciją. Spėkite, kurį variantą pasirinko mūsų Vyriausybė? Žinoma, valstybės institucijų neveikimas mokesčių mokėtojams kainavo nei daug, nei mažai – tik keliasdešimt tūkstančių eurų. Pažymėtina, kad ši kompensacija išsprendė tik konkrečiam pareiškėjui sprendime numatytas individualiąsias poveikio priemones. Kitais žodžiais tariant, Europos Žmogaus Teisių Teismo įpareigojimas Lietuvos Vyriausybei priimti lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką reglamentuojantį įstatymą niekur neišnyko.

Tik priėmus tokį įstatymą bus panaikinta Lietuvos teisinėje sistemoje egzistuojanti spraga, dėl kurios ir buvo nustatytas Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pažeidimas. Viešojoje erdvėje kartais pasigirsta keistų interpretacijų, esą šį Strasbūro teismo sprendimą būtų galima įgyvendinti apskritai panaikinant Civilinio kodekso 2.27 straipsnį. Deja, Konvencija negali būti taikoma „regresyviai“ – panaikinus įpareigojimą lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką reglamentuoti atskiru įstatymu, būtų pažeistas translyčių asmenų teisėtų lūkesčių principas. Po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje L. prieš Lietuvą praėjus jau beveik dešimtmečiui, šis sprendimas vis dar lieka neįgyvendintas. Dėl šios priežasties Europos Tarybų Ministrų Komitetas šiai bylai 2014 metais pritaikė sustiprintos priežiūros procedūrą. Kalbant žmonių kalba, tai reiškia, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė kas pusmetį Europos Tarybai turi pateikti ataskaitą apie priemones, kurių buvo imtasi, siekiant reglamentuoti lyties pakeitimo procedūrą Lietuvoje.

Sustiprintos priežiūros procedūra yra taikoma toms Europos Tarybos valstybės narėms, kurios žūtbūt stengiasi išsisukti nuo joms privalomų Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų įgyvendinimo. Ši procedūra dažniausiai yra taikoma tokioms valstybėms kaip Rusija, Azerbaidžanas ar Turkija, kurios Europos institucijų koridoriuose puse lūpų yra vadinamos žmogaus teisių „banditėmis“. Lietuvos Respublikos atžvilgiu sustiprintos priežiūros procedūra yra taikoma jau dviejose bylose, būtent – L. prieš Lietuvą ir Paksas prieš Lietuvą.

Nauja Vyriausybė – nauji vėjai

Šių metų kovo mėnesį Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Tesime Karolina Bubnytė Vyriausybei pateikė savo veiklos ataskaitą, kurioje tarp kitų klausimų buvo akcentuojamas ir Lietuvos Respublikos delsimas įgyvendinti Strasbūro teismo sprendimą byloje L. prieš Lietuvą. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, premjeras Saulius Skvernelis ryžtingai pavedė Sveikatos apsaugos ir Teisingumo ministerijoms iki rugsėjo 1 dienos parengti teisės aktų, reglamentuojančių lyties pakeitimo procedūrą, projektus. Kaip tarė, taip ir padarė. Sklinda kalbos, kad prieš pasirašydamas parengtą diagnostikos ir gydymo aprašo projektą ministras Aurelijus Veryga parodė buvusiai Sveikatos reikalų komiteto pirmininkei Agnei Širinskienei… Tomas Vytautas Raskevičius Gegužės-rugsėjo mėnesiais Teisingumo ministerijoje veikusi darbo grupė parengė Lytinės tapatybės pripažinimo įstatymo projektą. Įstatymo projekte numatyta, kad asmens tapatybės dokumentai translyčiams asmenims yra keičiami administracine tvarka (t. y. pateikiant prašymą civilinės metrikacijos įstaigai). Lytį asmens tapatybės dokumentuose norintis pasikeisti asmuo turi būti pilnametis ir nesusituokęs, jam turi būti diagnozuotas transseksualumas.

Toks modelis, kai asmens tapatybės dokumentai translyčiams asmenims yra keičiami remiantis išimtinai psichiatro diagnoze, yra vadinamas „portugališkuoju“ modeliu, nes būtent Portugalija buvo pirmoji valstybė, įtvirtinusi tokį reguliavimo modelį dar 2010 metais. Lietuviškojo įstatymo projektas numato, kad asmens tapatybės dokumentai gali būti keičiami ir nepilnamečiams asmenims nuo 16 metų (esant tėvų sutikimui – ir nuo 14 metų). Teisę į lytinės tapatybės pripažinimą nepilnamečiai asmenys galėtų realizuoti tik teismo keliu, nes šiuo atveju reikėtų įvertinti, ar toks sprendimas atitinka geriausius vaiko interesus. Lytinės tapatybės pripažinimo įstatymo projekte aiškiai numatyta, kad lytinės tapatybės pripažinimas neturi įtakos asmens teisėms ir pareigoms, atsiradusioms iki lyties pakeitimo. Kitais žodžiais tariant, jei asmuo bus, pavyzdžiui, paėmęs greitųjų kreditų, šis įsiskolinimas niekur neišnyks net ir teisiniu būdu pakeitus lytį. Galiausiai, įstatymo projekte įtvirtintas ir translyčių asmenų diskriminacijos draudimas, siekiant paskatinti šių asmenų socialinės ir ekonominės integracijos tendencijas. Rengiant šį įstatymo projektą, darbo grupės veikloje dalyvavo ir translyčių asmenų bendruomenės interesams atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai, todėl galima teigti, jog šis įstatymo projektas atliepia realius translyčių asmenų bendruomenės poreikius.

Analogiškai, Sveikatos apsaugos ministerijoje veikusi darbo grupė parengė „Lyties tapatumo sutrikimo (transseksualumo) diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašą“, kuris sudarytų prielaidas translyčiams asmenims Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos kontekste gauti konkrečias sveikatos priežiūros paslaugas, būtent – psichologų bei psichiatrų konsultacijas bei pakaitinę hormonų terapiją. Diagnostikos ir gydymo aprašo projekte apie chirurginį lyties keitimą apskritai neužsimenama. Tokią sąlyginai ribotą rengiamo diagnostikos ir gydymo aprašo apimtį sąlygojo dvi aplinkybės. Visų pirma, Sveikatos apsaugos ministerija atsisako reglamentuoti chirurgines lyties pakeitimo operacijas tol, kol nebus priimtas atitinkamas lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką reglamentuojantis atskirasis įstatymas. Visų antra, atsižvelgiant į progresyvią nacionalinių teismų jurisprudenciją, nuspręsta reglamentuoti būtent tų sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, kurios sudarytų prielaidas translyčiams asmenims pasikeisti asmens tapatybės dokumentus teismine tvarka be privalomojo chirurginės operacijos reikalavimo. Nepaisant šių teigiamų tendencijų, „Lyties tapatumo sutrikimo (transseksualumo) diagnostikos ir gydymo aprašas“ kol kas nebuvo priimtas ir, atitinkamai, neįsigaliojo. Sklinda kalbos, kad prieš pasirašydamas parengtą diagnostikos ir gydymo aprašo projektą ministras Aurelijus Veryga parodė buvusiai Sveikatos reikalų komiteto pirmininkei Agnei Širinskienei… Įstatymo projektą lydinčiame aiškinamajame rašte išdėstytų samprotavimų turinys galėtų pasufleruoti, kad mūsų Seimo nariams talkina itin konservatyvios, aktyvia moralinės panikos sklaida užsiimančios ir dažnai laisvos visuomenės lozungais besidangstančios interesų grupės. Tomas Vytautas Raskevičius Kol ministerijos premjero pavedimu rengia teisės aktų, reglamentuojančių lyties pakeitimo procedūrą, projektus, nacionaliniai teismai, panašu, imasi iniciatyvos šalinant su lyties pakeitimu susijusį teisinį vakuumą.

Šį pavasarį Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė du istorinius sprendimus, kuriais civilinės metrikacijos įstaigos buvo įpareigotos išduoti translyčiams asmenims naujus asmens tapatybės dokumentus be privalomojo chirurginės operacijos reikalavimo. Viename iš šių sprendimų teismas konstatavo: „[k]adangi įstatymo leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo dėl lyties pakeitimo procedūrų taikymo bei neapibrėžė įstatyminiu lygmeniu sąvokos „lyties pakeitimas“ ar „lyties pakeitimas medicininiu būdu“, teismas šalina šią įstatymo spragą, ad hoc nustatydamas, kad sąvoka „lyties pakeitimas“ neturi būti siejama vien tik su chirurginiu negrįžtamu biologinės lyties pakeitimu, o turi būti suprantama plačiau ir suvokiama kaip paties asmens psichologinis savęs sutapatinimas su konkrečia lytimi, kurį patvirtina tiek asmens medicininiai duomenys […], tiek paties asmens socialinis elgesys […].“ Kitais žodžiais tariant, teismas pasufleravo, kad „portugališkasis modelis“, kai asmens tapatybės dokumentai translyčiams asmenims būtų keičiami remiantis išimtinai psichiatro diagnoze, būtų tinkamas būdas spręsti su lyties pakeitimu susijusius klausimus Lietuvos teisinėje sistemoje.

Lyties keitimas Lietuvoje – leisti negalima uždrausti

Šie progresyvūs pokyčiai, susiję tiek su Vyriausybės požiūriu į būtinybę reglamentuoti lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką, tiek su nacionalinių teismų jurisprudencija, neliko nepastebėti, panašu, „paralelinėje visatoje“ gyvenančių Seimo narių. Lapkričio mėnesį 31 Seimo nario iniciatyva buvo registruotas Civilinio kodekso pataisų įstatymo projektas, kuriuo siekiama apskritai uždrausti tiek teisinį, tiek medicininį lyties keitimą. Šis įstatymo projektas siekia įtvirtinti, jog „[f]armakologinės, chirurginės procedūros ar psichiatrinė, psichologinė terapija, kuriomis siekiama pakeisti genetiškai nulemtos asmens lyties požymius (lyties keitimas), Lietuvos Respublikoje yra draudžiamos.“ Kadangi nacionaliniai teismai, įpareigodami pakeisti asmens tapatybės dokumentus translyčiams asmenims, remiasi išimtinai psichiatrine transseksualumo diagnoze, įstatymo projekte numatytas psichiatrinės terapijos draudimas, panašu, užkirstų kelią ne tik medicininiam translyčių asmenų gydymui, bet ir panaikintų galimybę teismo keliu pasikeisti asmens tapatybės dokumentus.

unku spėlioti, kieno „ausys“ slepiasi po šiais makabriškais draudimais. Kita vertus, įstatymo projektą lydinčiame aiškinamajame rašte išdėstytų samprotavimų turinys galėtų pasufleruoti, kad mūsų Seimo nariams talkina itin konservatyvios, aktyvia moralinės panikos sklaida užsiimančios ir dažnai laisvos visuomenės lozungais besidangstančios interesų grupės. Į šį draudimais paremtą įstatymo projektą galima reaguoti dvejopai. Labai liūdna, kai Seimo nariai, kuriems turėtų būti būdingas solidarumas su labiausiai pažeidžiamomis mūsų visuomenės grupėmis, piktybiškai ignoruoja socialinę ir teisinę translyčių asmenų realybę, siekdami dar labiau apsunkinti šių žmonių padėtį. Kita vertus, galime šį įstatymo projektą interpretuoti ir kaip desperatišką bandymą sustabdyti lėtą, bet nuoseklų progresą translyčių asmenų žmogaus teisių apsaugos srityje. Kai trūksta argumentų, kai nėra empatijos, kai mūsų žmonės vadinami „drambliais arba tigrais“ – nebelieka nieko kito, kaip tik smogti papildomais draudimais ir moralinės panikos priepuoliais.

Leisti negalima uždrausti – kiekvienas iš mūsų privalome apsispręsti, kur šį kartą padėsime skyrybos ženklą. Tik labai norėčiau, kad apsispręstume vadovaudamiesi ne prietarais ir baimėmis, o ištiesdami ranką tiems, kuriems to labiausiai reikia.

Komentaras parengtas įgyvendinant Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio bendradarbiavimo stiprinimo projektą, finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) lėšomis. Projektas skirtas stiprinti Žmogaus teisių organizacijų koaliciją.