Lyčių lygybės idėja dažnai siejama su visuomenės pažangos, gerovės, stabilumo vizija. Moksliniai tyrimai (1) rodo – ekonomiškai išsivysčiusiose visuomenėse, kur lyčių lygybės daugiau yra didesnis pasitenkinimas gyvenimu, aukštesnis inovacijų ir gimstamumo lygis, lengviau įveikiamos ekonominės krizės, mažiau žmonių gyvybes nusinešančios agresijos. Tačiau kaip diegti lyčių lygybę įtvirtinančias praktikas, ne visuomet akivaizdu, nors požiūris, vadovaujantis kuriuo siekiama šio tikslo, lemia rezultatų tvarumą.
Akademinėje literatūroje (2) nurodomos trys galimos lyčių (ne)lygybės aiškinimo prieigos, kurios vadinamos įtraukimu (angl. inlcusion), apvertimu (angl. reversal) ir pakeitimu (angl. displacement).
Įtraukimo požiūris remiasi nuostata, kad visi žmonės privalo turėti vienodas teises ir galimybes. Lyčių nelygybė aiškinama kaip moterų išstūmimas iš viešos sferos (pavyzdžiui, ekonominės, sprendimų priėmimo), todėl jį šalinti siūloma įgyvendinant lygių galimybių politiką, kuri užtikrina moterims tokias pat sąlygas kaip ir vyrams. Šis požiūris paskatino peržiūrėti teisinę sistemą atsisakant diskriminacinių nuostatų. Vis dėl to jis kritikuojamas, nes remiantis šia prieiga formuojama lyties požiūriu tariamai neutrali politika, kuri moteris vertina taip, tarsi būtų vienodos su vyrais ir verčia pritapti prie esamų normų.
Šį trūkumą mėginta šalinti taikant apvertimo požiūrį. Vadovaujantis juo pagrindine lyčių nelygybės priežastimi laikomas vyriškumo normų, kurias moterys turi imituoti arba atitikti, dominavimas. Todėl skatinama diegti pozityvaus poveikio priemones (pavyzdžiui, kvotas) ir formuoti politiką, kuri deramai įvertina nehegemonines (pvz., moterų) tapatybes ar egzistuojančios normos neatitinkančias patirtis (pvz., motinystės). Moterų „savitumo“ paieškos skatino reviduoti daugelį visuomenės gyvenimo, mokslo, kultūros sričių, tačiau sulaukė ir kritikos: „kitoniškumo“ akcentavimas tik įtvirtina egzistuojančias (vyriškumo) normas, nes pabrėžia jų neatitikimą.
Vadovaujantis pakeitimo požiūriu kritiškai vertinamos ne tik moterų išstūmimo iš viešos sferos ar vyriškumo normos įtvirtinimo problemos. Permąstoma visa lyčių tvarka, praktikos ir kultūriniai kodai. Juos raginama keisti, kad žmonių įvairovė netaptų prielaida diskriminuoti. Tačiau koks turinys turėtų slypėti už tokio siekio transformuoti, bendro sutarimo nėra. Esama nuomonių, kad lyčių kategorijų derėtų atsisakyti, nes jų vartojimas reprodukuoja nelygybę. Oponentai teigia, kad jų spektras turėtų plėstis, bet nykti hierarchija ir atskirtis. Nancy Fraser (3) įžvalgos šią diskusiją dar labiau pagilina. Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad siekiant socialinio teisingumo svarbūs yra tiek simbolinio atstovavimo, tiek materialinio perskirstymo klausimai, tačiau jų sprendimai gali remtis priepriešinėmis strategijomis.
Taip atsitinka todėl, kad lytis, pasak Fraser, yra dvivalentė kategorija, turinti tiek ekonominį, tiek kultūrinį dėmenį. Viena vertus, ji įprasmina skirtį tarp apmokamo (produkcijos) ir neapmokamo (reprodukcijos) darbo, pastarąjį priskiriant moterims. Taip pat atskiria gerai apmokamas, vyrų dominuojamas profesijas nuo mažiau apmokamų, moterų dominuojamų ekonomikos (socialinės srities, paslaugų) sektorių. Šių dalybų rezultatu tampa politinė-ekonominė struktūra, kuri palaiko išnaudojimą (ir nepriteklių) lyties pagrindu. Tad jeigu lyčių skirtumai remtųsi tik ekonomine skirtimi, siekiant teisingumo pakaktų transformuoti pastarąją sąrangą: panaikinus apmokamo ir neapmokamo darbo bei apmokamo darbo sistemos viduje esantį padalijimą lyties pagrindu išnyktų ir pati diskriminuojanti lyčių sistema.
Tačiau lyčių sistema yra susijusi ne tik su ekonomine, bet ir kultūrine vertybine diferenciacija. Taigi susiduriama ir su pripažinimo problemomis. Lyčių nelygybę greta ekonominių veiksnių skatina ir įsišaknijusios normos, teikiančios privilegijas vyriškumui, kurios įtvirtina kultūrinį seksizmą, grindžiamą nuvertinimu visko, kas „moteriška“, bet nebūtinai tik pačių moterų. Jis reiškiasi kaip seksualinė prievarta, smurtas šeimoje, daiktinantis ir menkinantis vaizdavimas žiniasklaidoje, priekabiavimas ir nepagarba visose gyvenimo srityse, vyriškumo normų primetimas, dėl kurių moterys vertinamos kaip menkesnės, diskriminacinės nuostatos, atskirtis ar išstūmimas iš viešos sferos bei vienodų teisių nepripažinimas. Norint įveikti seksizmą svarbu diegti nehegemoninių grupių pripažinimą skatinančias priemones, keičiant kultūrines vertes, kurios šiuo metu norminiam vyriškumui suteikia privilegijų.
Taigi teoriniu lygiu susiduriama su dilema, kokią strategiją pasirinkti? Siekiant teisingo išteklių paskirstymo būtina naikinti lyčių skirtumus, tačiau šalinant seksizmo padarinius svarbu pripažinti patirčių ypatumus ir vertę. Antra vertus, svarbu nepamiršti, kad lėšų (per)skirstymas pagalbos tikslais gali turėti ir neigiamų pasekmių ją priimančioms grupėms – sustiprinti stigmą, o tuo pačiu ir diskriminaciją bei atskirtį. Taip nutinka socialinės rizikos, daugiavaikėms, vienišų motinų šeimoms ar kitoms pažeidžiamų žmonių kategorijoms, kurie, sulaukę materialinės paramos, netenka simbolinio kapitalo, taigi iš aktyvių, socialines teises turinčių subjektų paverčiami pasyviais išmokų gavėjais.
Išteklių pagalbos tikslais perskirstymo priemonės nėra veiksmingos, pabrėžia Frazer (4), nes nepakeičia esamos ekonomikos struktūros pagrindų. Jos nepašalina apmokamo ir neapmokamo darbo skirties lyčių požiūriu, ar „moteriškų“ bei „vyriškų“ profesijų segregacijos pagal darbo užmokestį, taigi tik imituoja problemos sprendimą. Rezultate sustiprėja ne tik lyčių diferenciacija, bet ir nuostata, kad moterys yra nepasotinamos, nuolat kažko stokojančios sistemos „siurbėlės“. Tvariais lyčių lygybės rezultatais pasigirti negalime – per beveik tris dešimtis nepriklausomybės metų moterų padėtis nėra pagerėjusi iš esmės, tačiau turime plintančią nuomonę, kad jos yra privilegijuota, specialaus ir nepelnytai didelio dėmesio sulaukianti grupė, dėl ko nukenčia vyrai.
Ilgalaikė feministinė transformacijos vizija siejama su visuomene, kurioje nėra hierarchinės lyčių dichotomijos. Ją pakeičia tinklinės, iš tarpusavyje sąveikaujančių daugybinių tapatybės skirtumų kylančios horizontalios struktūros, kurios savo ruožtu veikia ir ekonomikos bei kultūros procesus, darydamos juo labiau egalitariškus. Šis vaizdinys turi galingą perkuriantį potencialą, tačiau sunkiai telkia palaikančiųjų gretas, nes dauguma moterų ir vyrų ypač stipriai prisirišę prie esamų lyties tapatybių, jų stabilumo iliuzijos, tad sunkiai priima tapatybės kaip proceso idėją. Kaip gi tuomet išnarplioti šį nelygybę, atskirtį, nuvertinimą reprodukuojantį Gordijaus mazgą?
Pradžioje apsidairykime po mūsų kasdienybę. Skirstant išteklius Lietuvoje remiamasi „neutraliu“ požiūriu, tarsi lyties kategorijos (jų pagrindu suformuotos socialinės grupės) neegzistuotų. Formuojant biudžetą nėra atliekamos studijos išaiškinti galimą finansavimo programų poveikį moterims ir vyrams, mergaitėms ir berniukams, lėšos skiriamos tiesiog šalies gyventojams.
Tuo tarpu nacionaliniu lygiu atliekami tyrimai rodo, kad moterys ir vyrai skirtingu mastu susiduria su savitomis problemomis. Pavyzdžiui, vyrai beveik 3 kartus dažniau nei moterys suserga aktyviąja tuberkuliozės forma (2016 m. 100 tūkst. gyventojų teko 22 nauji moterų ir 61 vyrų susirgimas) (5) ir beveik 6 kartus dažniau nei moterys miršta nuo išorinių priežasčių (2013 m. taip mirė 48 moterys ir 278 vyrai) (6). Moterys tuo tarpu sudaro trys iš penkių gyvenančiųjų globos įstaigoje ir tris ketvirtadalius 70-ies metų ir vyresnio amžiaus asmenų (7). Joms taip pat tenka kur kas didesnė nei vyrams globos reikalaujančių žmonių priežiūros (atitinkamai 75,4 proc. ir 48,2 proc.) (8) ir vaikų priežiūros našta, todėl lieka mažiau galimybių dalyvauti visuomenės gyvenime.
Yra ir kitų atotrūkių. Pavyzdžiui, vyrai turi daugiau laiko ir noro užsiimti sportine veikla ir gerinti sveikatą, moterys aktyviau dalyvauja profilaktinėse širdies ir kraujagyslių ligų programose, dažniau pakartotinai lankosi pas gydytojus (9), ko priežastimi gali būti ir didesnis sąmoningumas, ir dažniau patiriamas sisteminis smurtas šeimoje. Prarają tarp moterų ir vyrų pasaulių žyminčius skirtumus galima būtų vardinti ir toliau, apžvelgiant ekonomikos, mokslo, švietimo, socialinę, kultūros ir kitas sferas.
Tačiau kai atotrūkis tarp lyčių toks ženklus, būtina ieškoti sisteminių priežasčių ir jas metodiškai šalinti išteklius pasitelkiant „moteriškų“ ir „vyriškų“ patirčių skirtumams mažinti. Konkrečių problemų sprendimas, o ne abstrakčių priemonių kovojant „su alkoholizmu“, „socialine atskirtimi“ ar „epidemijomis“ finansavimas galėtų padėti siekti šio tikslo. Bet tam, kad projektas pavyktų, biudžeto eilutės turėtų būti formuojamos ne Temidės įpročiu (užrištomis akimis), o kritiškai įvertinant ir sąmoningai šalinant lyčių diferenciaciją, kurią įtvirtina politinė-ekonominė ir kultūrinė-vertybinė skirtys.
1 Øystein Gullvag Holter, ‘‘What’s in it for Men?’’: Old Question, New Data. Men and Masculinities 2014, Vol. 17(5) 515-548.
2 Multiple Meanings of Gender Equality: A critical frame analysis of gender policies in Europe. Edited by Mieke Verloo. 2007, Central European University Press.
3 Nancy Frazer, “From Redistribution to Recognition? Dilemmas of Justice in a ‘Post-Socialist’ Age”. New Left Review I/212, July-August 1995.
4 Nancy Frazer, “From Redistribution to Recognition? Dilemmas of Justice in a ‘Post-Socialist’ Age”. New Left Review I/212, July-August 1995.
5 Lietuvos statistikos departamentas, Moterys ir vyrai, 2017.
6 Sumbrys, D., 2014. Lietuvos vidutinės tikėtinos trukmės šuoliška kaita, Demografija visiems. Informacinis biuletenis. 2014(1): 16-18
7 Lietuvos statistikos departamentas, Moterys ir vyrai, 2017
8 Lietuvos socialinių tyrimų centras. 2017. Socialiniai tyrimai, 2017 (4)
9 Grabauskas V. et al. 2015. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas, 2014. Kaunas: LSMU
Tekstas parengtas pranešimo, skaityto konferencijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje: klimato kaita“, pagrindu.
