Privataus gyvenimo neliečiamumas, kaip konstitucinės teisės principas, suformuotas palyginti neseniai, XX a. antrojoje pusėje, nors jo ištakų reikėtų ieškoti ir ankstesnių amžių teisės doktrinose.
Privataus gyvenimo neliečiamumas, kaip teisės principas, pirmiausia buvo bandomas apibrėžti moksliniuose straipsniuose. 1890 m. D. Warrenas ir L. D. Brandeisas paskelbė straipsnį „Teisė į privatumą“ (angl. The Right to Privacy), kuriame apibrėžė šią teisę kaip teisę būti paliktam vienam (angl. right to be alone). Straipsnio autoriai asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą gynė nuo nepagrįsto kitų asmenų (draugų, kaimynų, darbdavių, žurnalistų) kišimosi. Šio straipsnio įtaka JAV teisės doktrinai buvo labai didelė, teismai pradėjo priimti nagrinėti ieškinius dėl nepagrįsto kišimosi į asmeninį gyvenimą (angl. intrusion), viešo privačių faktų atskleidimo (angl. public disclousure of private facts), klaidinamų faktų pateikimo (angl. false light) ir pasisavinimo (angl. appropriation).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis įtvirtina žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“. Privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kurią niekas negali be asmens sutikimo įsikišti. Ši neliečiama asmens sritis, kaip būtų galima spręsti iš Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies analizės, tai asmeninis, šeimyninis gyvenimas, asmens garbė ir orumas. Privati informacija sudaro asmens privataus gyvenimo neliečiamumo turinį. Jai priskiriama ir informacija apie asmens sveikatą.
Konstitucijos 22 straipsnis glaudžiai susijęs ir su Konstitucijos 24 straipsniu, reglamentuojančiu asmens būsto neliečiamumą ir su Konstitucijos 23 straipsniu apie nuosavybės apsaugą.
Svarbi šeimos gyvenimo dalis yra laisvas santuokos sudarymas. Lietuvos Respublika turi konservatyvią poziciją dėl šio privataus gyvenimo instituto ir jį pasirinko reglamentuoti itin griežtai – Konstitucijos 38 straipsnyje konstatuojama, kad santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Civilinio kodekso 3.7 straipsnyje „Santuokos samprata“ numatyta, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Įdomu tai, kad Civiliniame kodekse yra net specialus 3.12 straipsnis „Draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims“, kuriame nurodoma, kad santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu. Civilinis kodeksas pripažįsta partnerystės santykius taip pat tik tarp skirtingų lyčių asmenų, kodekso VI dalies XV skyrius yra skirtas bendram gyvenimui neįregistravus santuokos reglamentuoti.
Privataus gyvenimo samprata apima ir asmens teisę į vardą ir jo gynimą. Civilinio kodekso 2.20 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą. Teisė į vardą apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą. Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito asmens vardu. Taip pat asmuo turi teisę keisti tiek savo vardą, tiek pavardę. Kodekso 2.21 straipsnyje reglamentuotas teisės į vardą gynimas, o 2.22 straipsnyje „Teisė į atvaizdą“ reglamentuotas asmens atvaizdo gynimas ir numatyta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik turint jo sutikimą. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai. Asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją.
Šiuo metu daug Lietuvos įstatymų nuostatų nemažai dėmesio skiria asmens privataus gyvenimo apsaugai, ypač informacijai apie asmens privatų gyvenimą. Tai ir 1996 m. priimtas Visuomenės informavimo įstatymas, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas ir kt. Įstatymai nevienodai traktuoja asmenų privataus gyvenimo apsaugą tais atvejais, kai apie viešojo asmens privatų gyvenimą skelbiamos žinios, turinčios reikšmę visuomenei. Civilinio kodekso 2.24 straipsnio „Asmens garbės ir orumo gynimas“ 6 dalyje nurodoma, kad asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis apie viešąjį asmenį ir jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, jeigu jis įrodo, kad veikė sąžiningai, siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla, yra atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės. Visuomenės informavimo įstatyme taip pat yra nuostata, kad informacija apie viešojo asmens (valstybės politikų, valstybės tarnautojų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovų bei kitų visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų) privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.
Toks skirtingas požiūris į viešąjį ir privatų asmenį galėtų kelti abejonių dėl galimo neatitikimo Konstitucijos nuostatoms, kadangi Konstitucijoje yra ginamas visų asmenų privatus gyvenimas, jų nediferencijuojant, tačiau akivaizdu, kad viešojo asmens privataus gyvenimo apsauga turi būti derinama ir su visuomenės teise žinoti, ypač tais atvejais, kai viešojo asmens veiksmai turi visuomeninę reikšmę ir gali paveikti visuomenei reikšmingų sprendimų priėmimą. Klaidinga būtų teigti, kad viešieji asmenys neturi teisės į privataus gyvenimo apsaugą, tačiau informacija apie jų privatų gyvenimą, jeigu ji yra susijusi su teisėtu visuomenės interesu žinoti visuomeninę reikšmę turinčias privataus asmens gyvenimo aplinkybes, gali būti paskelbta visuomenės informavimo priemonėse ir nėra traktuojama kaip tokių asmenų teisių pažeidimas ir Europos žmogaus teisių konvencijos požiūriu.
Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje suformuluota griežta nuostata, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Ši Konstitucijos nuostata gali būti interpretuojama atsižvelgiant į įstatymuose nustatytus atskirus atvejus, kai tokia teisė gali būti ribojama. Kriminalinės žvalgybos įstatyme detalizuojamos sąlygos, kurioms esant kriminalinės žvalgybos subjektai gali kontroliuoti pašto siuntas ir elektros ryšius, asmens susirašinėjimą, telegrafo ir kitus pranešimus, klausytis telefoninių pokalbių ir daryti jų įrašus. Baudžiamojo proceso normos taip pat reglamentuoja asmens susirašinėjimo, telefoninių pokalbių ir telegramų slaptumą bei galimybes šias teises riboti.
Svarbi yra ir Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Šią Konstitucijos nuostatą reikėtų interpretuoti kaip galimybę rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo tais atvejais, kai tokie veiksmai atitinka teisėtumo reikalavimus: juos motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar jų įgalioti teisėjai pagal prokurorų motyvuotus teikimus, parengtus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas. Neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui, leidžiama atlikti tokius veiksmus vadovaujantis prokuroro nutarimu. Tačiau tokiu atveju prokuroras, priėmęs šį nutarimą, per 24 valandas teisėjui pateikia teikimą dėl veiksmų teisėtumo ar pagrįstumo patvirtinimo motyvuota nutartimi. Jeigu teisėjas nepatvirtina minėtų veiksmų teisėtumo ar pagrįstumo motyvuota nutartimi, veiksmai nutraukiami, o jų metu gauta informacija apie asmens privatų gyvenimą privalo būti nedelsiant sunaikinti.
Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo paskirtis – saugoti žmogaus pagrindines teises ir laisves, visų pirma žmogaus teisę į asmens duomenų apsaugą, ir užtikrinti aukštą asmens duomenų apsaugos lygį. Šis įstatymas taikomas drauge su 2016 m. priimtu Reglamentu (ES) 2016/679, kuris yra tiesiogiai taikomas visoje Europos Sąjungoje. Čia asmens duomenys suprantami kaip bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas), o fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, tai toks asmuo, kurio tapatybė tiesiogiai arba netiesiogiai nustatoma visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius. Reglamentas taip pat įtvirtina, kad draudžiama tvarkyti asmens duomenis, atskleidžiančius rasinę ar etninę kilmę, politines pažiūras, religinius ar filosofinius įsitikinimus ar narystę profesinėse sąjungose, taip pat tvarkyti genetinius duomenis, biometrinius duomenis, siekiant konkrečiai nustatyti fizinio asmens tapatybę, sveikatos duomenis arba duomenis apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją.
Baigiant šią potemę verta pažymėti, kad nors Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalis numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į asmens asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą, jos nereikėtų suprasti kaip absoliutaus draudimo riboti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Konstitucija yra vientisas aktas ir joje esančios nuostatos turėtų būti suprantamos integruotai; šiuo požiūriu svarbi yra Konstitucijos 28 straipsnio nuostata, tvirtinanti, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.
Informaciją 2020 10 04 atnaujino teisininkė Eglė Tilindienė.
Informacija atnaujinta įgyvendinant projektą „Kalbanti demokratija: erdvių demokratijai ir žmogaus teisių puoselėjimui kūrimas Lietuvoje“, projektą finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos karalystės ambasada Vilniuje.
