Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Svarbus ir šio straipsnio 4 dalyje suformuluotas reikalavimas, kad su žmogumi be jo žinios ir laisvo sutikimo negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai.
Konstitucinį asmens neliečiamumo principą galime aiškinti kaip teisinių, moralinių priemonių sistemą, kuria garantuojamas asmens autonomiškumas, jo apsauga nuo nepagrįsto valstybės ir kitų asmenų įsikišimo, nuo neteisėto psichinio ar fizinio poveikio. Civilinio kodekso 2.25 straipsnyje „Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą“ suformuluotos nuostatos, kurios taip pat padeda atskleisti ir Konstitucijos 21 straipsnio turinį. Aiškindamiesi asmens orumo turinį, turėtume nagrinėti Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimą, kuriame analizuojamas mirties bausmės atitikimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, „kad orumo samprata pirmiausia siejama su tuo, kaip pats žmogus vertina save, koks jo požiūris į save, o kartu – kaip reiškiasi jo santykiai su aplinkiniais. Orumas yra ne tik savikontrolės forma (kad nenukentėtų orumas), bet ir vienas iš būdų, kuriais žmogus įsisąmonina savo pareigą bei atsakomybę visuomenei. Orumas taip pat reguliuoja asmens ir visuomenės santykius, nes aplinkiniai turi pripažinti jo asmenį, jo teises. Taigi žmogaus orumas yra ne tik tai, kaip subjektas save vertina, bet ir visuma objektyvių savybių, kurios apibūdina šio asmens vertę visuomenėje. Tai gali būti žmogaus išsimokslinimas, jo gyvenimo būdas, dorovinės savybės, sugebėjimas bendrauti ir padėti kitiems ir pan. Kiekvieno žmogaus orumas turi būti ginamas nepriklausomai nuo to, kokias teisines ar kokybines savybes jis turi“.
Visuomenės informavimo įstatyme taip pat siekiama apsaugoti asmens orumą. Įstatymo 13 straipsnyje „Asmens teisių, garbės ir orumo apsauga“ nurodoma, kad siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama: be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus jam priklausančioje valdoje; filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius, sutikimo; filmuoti ir fotografuoti žmogų ir naudoti jo atvaizdus reklamai visuomenės informavimo priemonėse be šio žmogaus sutikimo. Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyti draudimai netaikomi renkant informaciją, jei yra pagrindas manyti, kad fiksuojami teisės pažeidimai. Už 13 straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimą renkant ir skelbiant viešąją informaciją atsakoma Visuomenės informavimo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnis įtvirtina normą, kad žala, atsiradusi dėl šio įstatymo pažeidimų, atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnį „Asmens garbės ir orumo gynimas“, visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo. Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą. Preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.
Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis, kaip ir tarptautiniai dokumentai, draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą pirmiausia sieja su valstybės ir atitinkamų jos institucijų veikla. Tai reiškia, kad tokie draudimai yra nustatyti siekiant apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito asmens, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų. Pažymėtina, kad ne kiekvienas pareigūno elgesys, turintis žmogui nemalonių padarinių, gali būti pripažintas neteisėtu. Antai neigiamų padarinių ir (tam tikru atžvilgiu) kentėjimo atsiranda pritaikius baudžiamajame įstatyme numatytas ir tarptautinės bendrijos pripažįstamas sankcijas (pvz., laisvės atėmimą, baudą, teisių apribojimą ir pan.), kurios nustato atitinkamus asmens suvaržymus. Jie sudaro būtinąjį bausmės elementą ir dėl jų teisėtumo abejonių nekyla. Tai reiškia, kad tie atvejai, kai, pvz., sulaikytas įtariamasis ar asmuo už padarytą nusikaltimą teismo nubaudžiamas laisvės atėmimu ir dėl to jis patiria tam tikrų nepatogumų ar kenčia, negali būti traktuojami kaip Konstitucijos draudžiamos bausmės.
Šiuolaikinės medicinos technologijų naujovės veržiasi į žmogaus sveikatos sritį, sukeldamos ne tik teisinių, bet ir svarbių etikos problemų. Civilinio kodekso 2.25 straipsnyje „Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą“ nurodoma, kad fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens (o asmeniui esant neveiksniam – be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu. Atlikti intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik asmens sutikimu. Sutikimas chirurginei operacijai turi būti išreikštas raštu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, tokį sutikimą gali duoti jo globėjas, tačiau neveiksniam asmeniui kastruoti, sterilizuoti, jo nėštumui nutraukti, jį operuoti, jo organui pašalinti būtinas teismo leidimas. Toks sutikimas nereikalingas būtino reikalingumo atvejais, siekiant išgelbėti asmens gyvybę, kai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios. Asmuo raštu gali nustatyti savo kūno panaudojimo būdą po mirties, laidojimo tvarką ir būdą.
Informaciją 2020 10 04 atnaujino teisininkė Eglė Tilindienė.
Informacija atnaujinta įgyvendinant projektą „Kalbanti demokratija: erdvių demokratijai ir žmogaus teisių puoselėjimui kūrimas Lietuvoje“, projektą finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos karalystės ambasada Vilniuje.
