Priverstiniam asmens laisvės apribojimui skiriama daug dėmesio Konstitucijos, Baudžiamojo proceso normose, reglamentuojančiose sulaikymą ir suėmimą, Baudžiamojo kodekso normose, reglamentuojančiose laisvės atėmimo bausmę.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje suformuluotas žmogaus laisvės neliečiamumo principas. Antroje dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalyje konkrečiai nusakyta tvarka, kuria gali būti laikomas asmuo, nusikaltimo vietoje sulaikytas. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiama dėl sulaikymo pagrįstumo. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas.
Šių Konstitucijos nuostatų priėmimas iš esmės pakeitė Baudžiamojo proceso nuostatas, reglamentuojančias kardomąjį sulaikymą ir ypač jo skyrimo tvarką. jos ir neįsigaliojo iškart priėmus Konstituciją. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnyje buvo nurodyta, kad Konstitucijos 20 straipsnio trečiosios dalies nuostatos pradedamos taikyti nuo tada, kai Baudžiamojo proceso įstatymai bus suderinti su Konstitucija.
Greitesniam Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalies įgyvendinimui įtakos turėjo 1995 m. balandžio 27 d. Europos žmogaus teisių konvencijos ratifikavimas, su kurios 5 straipsnio nuostatomis koreliuoja šio Konstitucijos straipsnio reikalavimai.
Dėl statuso ypatumų Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, Ministras pirmininkas ir ministrai bei teisėjai naudojasi papildomomis laisvės neliečiamumo garantijomis, jų laisvė gali būti apribojama atskira tvarka. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti suimamas ar kitaip varžoma jo laisvė (Konstitucijos 62 str.); Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę kaip ir Seimo nariai (104 str.), teisėjai negali būti suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo (114 str.); Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti suimti ar kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo (100 str.). Didžiausios laisvės neliečiamybės garantijos yra suteiktos Respublikos Prezidentui, kol jis eina savo pareigas, jis negali būti suimtas (86 str.), Respublikos Prezidento laisvė gali būti suvaržyta tik jam praradus šį statusą.
Konstitucijos 20 straipsnį svarbu analizuoti su 31 straipsniu, kuriame suformuluotos svarbios asmens procesinės teisės (nekaltumo prezumpcija, teisė į gynybą ir kt.). Ypač daug dėmesio teisei į laisvės neliečiamumą yra skirta Europos žmogaus teisių konvencijoje, jos 5 straipsnis detaliai reglamentuoja sąlygas, kurioms esant asmens laisvė gali būti teisėtai ir pagrįstai ribojama.
Civilinio kodekso 2.26 straipsnyje „Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę“ nurodoma, kad fizinio asmens laisvė neliečiama. Veiksniam asmeniui taikyti bet kokią priežiūrą ar apribojimus galima tik paties asmens sutikimu, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmens sveikatos priežiūrai asmens sutikimas nereikalingas, jeigu jo gyvybei gresia pavojus arba būtina jį guldyti į stacionarią sveikatos priežiūros įstaigą, taip siekiant apsaugoti visuomenės interesus.
Civiliniame kodekse bei Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme, suformuluotos asmenų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų, laisvės garantijos:
1) asmens psichinė būklė gali būti tiriama tik jo sutikimu arba teismo leidimu; sutikimą atlikti neveiksnaus asmens psichinės būklės tyrimą gali duoti jo globėjas arba teismas; jeigu asmens gyvybei gresia realus pavojus, skubi psichiatrinė medicinos pagalba gali būti suteikta ir be asmens sutikimo;
2) asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymo nustatyta tvarka teismo leidimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgiau kaip trim darbo dienom, gali duoti asmens globėjas. Neveiksnaus asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymo nustatyta tvarka teismo leidimu. Įstatyme numatytos ir asmens teisės skųsti tokios hospitalizacijos pagrįstumą ir sąlygas.
1996 m. buvo priimtas Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, kuriame numatytos sąlygos, kurioms esant toks asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas – ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį, ar sukėlėjų nešiotojų hospitalizavimas, izoliavimas, ištyrimas ir (ar) gydymas gali būti taikomi tik jų sutikimu, išskyrus kai šie asmenys atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, pažeidžia nustatytą asmens sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarką, užkrečiamųjų ligų profilaktikos taisykles ir tuo sukelia pavojų aplinkinių sveikatai arba yra be sąmonės ar nesugeba teisingai įvertinti savo sveikatos būklės, o jį būtina skubiai gydyti norint išgelbėti gyvybę arba nėra pakankamai laiko gauti atstovo pagal įstatymą sutikimo.
Šio Kodekso 2.26 straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad asmenys, neteisėtai apriboję fizinio asmens laisvę, privalo atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Informaciją 2020 10 04 atnaujino teisininkė Eglė Tilindienė.
Informacija atnaujinta įgyvendinant projektą „Kalbanti demokratija: erdvių demokratijai ir žmogaus teisių puoselėjimui kūrimas Lietuvoje“, projektą finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos karalystės ambasada Vilniuje.
