Numyniau prie Seimo į #Sureikšminkim protestą prieš neskaidrumą ir korupciją. Rusifikuoto Palucko ir jo neskaidrių rusifikuotų pinigų reikalai. Protestas reikalingas. Nors susirinko daug žmonių, vis dėlto apmaudžiai per mažai. Po velniais, juk Rusijos statytinis valdžioje! Ir ne vienas. Protesto metu vienas kalbėtojų, berods Dominykas Kubilius, klausė: kodėl mūsų – lietuvių – demokratija neturi dantų? Kodėl nagais ir ragais nekovojame prieš priešo skverbimąsi taip giliai ir gudriai, ir… AKIVAIZDŽIAI.
Vis dėlto šiame tekste noriu klausti ne, kodėl buvo taip mažai žmonių, bet – kodėl buvo taip mažai moterų?
Akvilė Giniota proteste, asmeninio archyvo nuotr.
Nuo pat protesto atidarymo, nuo pirmojo kreipimosi „SVEIKI, PILIEČIAI“, ėmiau stebėti moterų trūkumą. Kontekstuose, kuriuose dažniausiai sukuosi, jau gan įprasta į auditorijas kreiptis, pažymint abiejų lyčių egzistavimą. Studentai ir studentės. Kolegos ir kolegės. Dalyviai ir dalyvės. Tad vakar taip aiškiai išgirdau „ir pilietė“ dalies trūkumą kreipimesi į susirinkusius žmones.
Proteste, kuriame stipriai advokataujama europietiška–vakarietiška ir demokratiška kryptis, norėtųsi matyti kur kas daugiau jautrumo lyčių balanso ir lygiavertiškumo klausimui. Žinau, oi kaip gerai žinau, kad dabar dalies žmonių galvose ima skambėti nuovargio varpas: „ir vėl kišama tas gender dramatizmas ne vietoje ir ne laiku. Kalbėkime apie svarbius dalykus pirma, tada prieisime prie tų visų kitų.“ Tačiau šiuo tekstu kviečiu matyti ir mąstyti kompleksiškai. Matyti ir mąstyti europietiškai–vakarietiškai ir demokratiškai, t. y. nepatraukiant tam tikrų temų į šalį kaip mažiau svarbių, o fokusuojantis į progreso kompleksiškumą, kur duoklė atiduodama ir ne tokioms akivaizdžioms – kiek minkštesnėms – problemoms. Kur matoma ir mąstoma, kaip lyčių lygybės procesai yra susiję su nacionalinio saugumo parametrais.
Į protestą atėjau kaip pilietė – susirūpinusi, nusivylusi, nepatenkinta, viltinga. Tačiau šalia buvimo protesto dalimi, plojimo ir šūkčiojimų, stebėjau, kas vyksta mano profesiniu – lyties – pjūviu. Išprovokuota pirmojo kreipinio netrukus atkreipiau dėmesį, kad pakviesti kalbėti asmenys yra vien vyrai: apžvalgininkas Marius Laurinavičius, prodiuseris Dominykas Kubilius, režisierius Karolis Kaupinis ir žurnalistas Šarūnas Černiauskas. Visi verti, nusipelnę, pasakę prasmingų dalykų. Ir nepaisant to, aš privalau klausti: kur buvo moterys?
Čia svarbu suprasti mano intenciją – ne mesti akmenį į organizatorių daržą, bet apskritai klausti, kodėl mūsų kultūroje vis dar įprasta nepastebėti, kad kažko trūksta? Bemąstydama apie tai išgirdau, kaip organizatorius pristatė, kad tik ką ekspromtu mikrofono pasiprašė Viačeslavas Mickevičius–Slavka. Tiesiog atėjo ir pasiprašė mikrofono išsakyti savo poziciją. Svarsčiau – ar moteris kada nors gyvenime išdrįstų? Lietuvoje? Tad akmuo ne į organizatorių daržą, o į mūsų visų. Ir pačių moterų – kodėl nedrįstame pasiprašyti į sceną?
Grįžusi namo ėmiau skaityti tyrimus apie lyčių disbalansą protestų kultūroje. Panašu, kad menkesnis moterų į(si)traukimas į nemažą dalį protestų yra stebimas ir analizuojamas mokslo jau kurį laiką. Vis dėlto kuo šalis egalitariškesnė, t. y. kuo šalyje daugiau lyčių lygybės, tuo protestuose daugiau girdėti skirtingų lyčių balsų. Kaip netikėta, ar ne?
Ir problema čia ne ta, kad tiesiog nėra moterų. Problema – ne jų esamas ar pražiūrėtas nebuvimas, o tai, kad tas nebuvimas kažką reiškia. Protestas nėra vien pozicijos ar reikalavimų išsakymas – tai platesnio, daugiasluoksnio pokalbio dalis, kuri apima ir tai, kas kalba, kieno balsas girdimas, o kieno – ne. Toks kontekstas kelia esminius klausimus:
a) kai proteste trūksta vienos lyties atstovavimo, tai automatiškai apriboja tos lyties dalyvavimo galimybes – taip veikia simbolinis atstovavimas. Kaip netikėta?
b) jei protestas – viešas renginys ir kultūrinis simbolis, kokį protestų kultūros veidą mato jaunoji karta? Kokį vaidmenį sau čia įsivaizduoja mergaitės? O berniukai?
c) kaip tai, ką matome ir girdime protestų metu, dera su europietiškomis, vakarietiškomis, demokratinėmis vertybėmis, kuriomis norime vadovautis?
d) ir galiausiai – kaip lyčių lygybės aspektų ignoravimas atsiliepia mūsų nacionaliniam saugumui? Ar tikrai galime sau leisti tokias spragas?
Šiais klausimais kviečiu mąstyti ne tik ateities protestų organizatorius ir organizatores – kviečiu ir pačias moteris. Prašykimės į sceną, imkime mikrofoną į rankas, kalbėkime, reikškime savo poziciją ir tapkime aktyvia protestų kultūros dalimi.
Antidemokratiškai rusifikuotai grėsmei dantis rodykime visi ir visos kartu!
