Socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės priklauso taip vadinamai antrajai žmogaus teisių kartai.
Antrosios kartos žmogaus teisės dar vadinamos „raudonosiomis“, jos susijusios su lygybe ir priimtos po Antrojo pasaulinio karo. Jos garantuoja lygias galimybes ir teises kiekvienam visuomenės nariui. Tokios teisės apima teisę į darbą teisingomis ir palankiomis sąlygomis, teisę į maistą, būstą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, nedarbo išmokas ir pan. Kaip ir Pirmosios kartos teisės, šios sugulė į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir buvo įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte. Šio pakto 1 straipsnyje numatoma, kad „visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą“. Europoje dar galioja ir Europos socialinė chartija, kurioje taip pat akcentuojama kiekvienos Šalies pareiga nuolat gerinti asmens socialines teises.
SOCIALINĖS IR EKONOMINĖS TEISĖS
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje reglamentuotos tokios socialinės, ekonominės teisės, kaip teisė į darbą, verslą, tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, socialinę apsaugą nedarbo atveju, kiekvieno dirbančiojo teisė į poilsį, kasmetines mokamas atostogas, teisė burtis į profesines sąjungas, teisė gauti senatvės, kitas pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymo numatytais atvejais, šeimos apsaugos teisės (dirbančių motinų teisė į atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas; nepilnamečius vaikus gina įstatymas ir kt.), teisė į sveikatos priežiūrą, darbuotojų teisė streikuoti, ginant savo ekonominius ir socialinius interesus.
Dėl ypač didelės šio klausimo apimties šiame skyriuje aptarsime tik kai kurias šios rūšies teises – teisę į darbą, socialinę apsaugą ir teisę į sveikatos priežiūrą.
Teisė į darbą
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šio Konstitucijos straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priverčiamasis darbas draudžiamas. Tačiau kitose šio straipsnio dalyse įvardyti atvejai, kai darbas nėra traktuojamas kaip priverstinis, t. y. priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais. Priverčiamuoju darbu nelaikomas ir įstatymo reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas.
Teisės į darbą turinį sudaro teisė į darbo laisvę, t. y. galimybę laisvai pasirinkti darbą ir laisva valia jį dirbti. Tie atvejai, kai atskiroms veiklos rūšims ar pareigoms asmenys parenkami konkurso tvarka, negali būti traktuotini kaip laisvės pasirinkti veiklos rūšį ar ir profesiją apribojimai. „Konstitucija skelbia teisę į darbą, bet neužtikrina teisės gauti konkretų darbą pagal pasirinktą profesiją ar veiklos sritį ir negarantuoja asmenims teisės užimti vienas ar kitas pareigas tam tikroje vietovėje, įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje“. Teisė į darbą reglamentuojama Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose. Užsieniečių darbas yra reglamentuotas Įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties.
Daugiau apie darbuotojų teises ir jų gynimo būdus straipsnyje „Kaip darbuotojams ginti savo teises?“
Teisė į socialinę apsaugą
Kaip minėta įžangoje, kieviena valstybė kuria savo individualią socialinės apsaugos sistemą. Taigi kiekvienoje šalyje socialinės apsaugos lygiai gali skirtis ženkliai. Tokie teisiniai instrumentai kaip Tarptautinės socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių paktas ar Europos socialinė chartija siekia nustatyti bent minimalius reikalavimus šalims narėms.
Lietuvoje socialinės apsaugos teisė yra svarbi, nes laiduojama pačioje Konstitucijoje. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodoma, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“. Teisę į socialinę apsaugą turi visi asmenys vienodais pagrindais, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, sveikatos būklės, priklausymo nacionalinei mažumai, gimimo ar kitokios padėties. Atskirai vertinama užsieniečių (ar asmenų be pilietybės) teisė į socialinę apsaugą tais atvejais, kai jie neturi leidimo gyventi Lietuvoje (išskyrus nelydimus nepilnamečius).
Kai kurios socialinės apsaugos rūšys yra susijusios ir su tam tikromis pareigomis, pvz., teisę į socialinį draudimą įgyja asmenys, įstatymų nustatyta tvarka mokantys socialinio draudimo įmokas ar kai už juos mokama įstatymuose nustatyta tvarka.
Socialinė apsauga galėtų būti apibrėžta kaip „įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, negalios, mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kitų šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų“. Įvairius socialinės apsaugos elementus reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai.
Socialinio draudimo tikslas – iš dalies arba visiškai kompensuoti apdraustiesiems asmenims (įstatymų nustatytais atvejais – jų šeimos nariams) dėl senatvės, negalios, artimųjų netekimo, ligos ar traumos, motinystės (tėvystės), nedarbo prarastas pajamas arba padengti dėl šių priežasčių atsiradusias išlaidas.
Socialinė parama suprantama kaip kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą. Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas – patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo vertas gyvenimo sąlygas, kai žmogus nepajėgia pats to padaryti.
Socialinė apsauga yra svarbus Lietuvos ratifikuotos Europos socialinės chartijos komponentas. Chartijoje numatoma, kad Šalys narės privalo imtis priemonių, kad būtų užtikrintas vienodas kitų Šalių piliečių ir jų pačių piliečių naudojimasis teisėmis į socialinę apsaugą, įskaitant pagal socialinės apsaugos įstatymus teikiamų lengvatų išlaikymą nepriklausomai nuo asmenų, kurie naudojasi teise į socialinę apsaugą, kilnojimosi Šalių teritorijose ir teisių į socialinę apsaugą suteikimas, išlaikymas ir atnaujinimas tokiomis priemonėmis kaip draudimo laikotarpio ar darbo stažo, įgyto pagal kiekvienos Šalies įstatymus, susumavimas.
Teisė į sveikatos priežiūrą
Individualios paciento teisės skirtos laisvei apsaugoti ir yra vadinamosios negatyvios prigimties, nes siekia apsaugoti asmenį nuo nepagrįsto visuomenės ir valstybės įsikišimo. Socialinės teisės (teisė į sveikatos priežiūrą ir yra tokia) turi užtikrinti asmeniui galimybę dalyvauti lygiais pagrindais vartojant socialines vertybes ir yra pozityviosios prigimties, nes suformuluoja valstybei pareigą užtikrinti, kad asmuo turėtų galimybę lygiais pagrindais su kitais dalyvauti paskirstant socialines vertybes.
Konstitucijos 53 straipsnyje deklaruojama teisė į sveikatos priežiūrą. Jame gana abstrakčiai suformuluoti kai kurie sveikatos sistemos ir sveikatos priežiūros elementai. Konstitucija nustato, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus; įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką; valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą; valstybėje kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.
Konstitucijos 53 straipsnio nuostatų nereikėtų traktuoti kaip valstybinių gydymo įstaigų absoliučią pareigą teikti išskirtinai nemokamą ir visaapimančią medicinos pagalbą. Konstitucija nenustato nemokamos (finansuojamos iš valstybės biudžeto) medicinos pagalbos apimties, tačiau reikalauja, kad tokia pagalba būtų ir turi būti įstatymu nustatyta jos teikimo tvarka. Šio straipsnio interpretacija turi būti grindžiama kompromisu tarp asmens konstitucinės teisės į sveikatos priežiūrą ir valstybės ekonominių sąlygų.
Kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į sveikatos apsaugą, Europos socialinė chartija įtvirtina pareigą Šalims narėms „tiesiogiai ar bendradarbiaudamos su valstybinėmis ar privačiomis organizacijomis imtis reikiamų priemonių, skirtų, be kita ko kiek įmanoma prastos sveikatos priežastims šalinti; konsultacijoms teikti ir rūpintis švietimo priemonėmis, kuriomis propaguojama sveika gyvensena bei skatinama asmeninė atsakomybė už savo sveikatą ir kiek įmanoma užkirsti kelią epideminėms, endeminėms ir kitoms ligoms, taip pat nelaimingiems atsitikimams.
Detaliau pacientų teises reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (Šeštoji knyga), Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, kiti įstatymai bei teisės aktai.
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas garantuoja:
· teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą,
· teisę į prieinamą sveikatos priežiūrą,
· teisę rinktis gydytoją, slaugos darbuotoją, sveikatos priežiūros įstaigą, diagnostikos bei gydymo metodikas,
· teisę į informaciją,
· teisę nežinoti su sveikata ar gydymu susijusios informacijos,
· teisę atsisakyti dalyvauti mokymo procesuose, moksliniuose ir medicinos bandymuose,
· teisę atsisakyti gydymo,
· teisę skųstis,
· teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą,
· teisę į žalos sveikatai atlyginimą.
KULTŪRINĖS TEISĖS
Kultūrinės teisės yra minimos keliuose Konstitucijos skirsniuose (II, III, IV), ypač daug dėmesio skiriama asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinių teisių apsaugai. Tai piliečių tautinėms bendrijoms suteikta teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą; valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą (Konstitucijos 45 straipsnis). Asmenys, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius (37 straipsnis).
42 straipsnyje nurodoma, kad kultūra, mokslas, tyrinėjimai ir dėstymas yra laisvi, valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Įstatymas gina dvasinius ir materialius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba.
Viena svarbiausių kultūrinių teisių – teisė į mokslą. Konstitucijos 41 straipsnyje visų pirma suformuluota pareiga mokytis iki 16 metų, tas asmenims iki 16 metų mokslas – privalomas. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Aukštasis mokslas pasiekiamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.
Informaciją 2020 12 31 atnaujino teisininkė Eglė Tilindienė.
Informacija atnaujinta įgyvendinant projektą „Kalbanti demokratija: erdvių demokratijai ir žmogaus teisių puoselėjimui kūrimas Lietuvoje“, projektą finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos karalystės ambasada Vilniuje.
