Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris

Tos pačios lyties partnerystė: atsakymai į interneto komentatorių klausimus

Anaidos Simonian iliustracija.

manoteises.lt

Tos pačios lyties partnerysčių ir santuokų klausimas diskutuojamas jau ne vieną dešimtmetį. Tačiau lyčiai neutralios partnerystės projektas Seime vis dar laukia savo eilės, o visuomenėje jaučiamas nerimas, susijęs su šio naujo instituto atsiradimu.

Šiame straipsnyje rasite atsakymus į dažnai socialinių tinklų bei portalų komentarų skiltyse užduodamus klausimus:

Ar pasikeis šeimos samprata?
Ar lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas pažeis vaikų teises?
Kas atsitiks tradicinių šeimų teisėms?
Kokios santuokos alternatyvos egzistuoja?
Kokių teisių dabar trūksta?
Kodėl jie negali susituokti užsienyje?
Kodėl LGBTQI+ bendruomenė kelia tokią baimę?

Ar pasikeis šeimos samprata?

Šeimos samprata yra socialinis reiškinys, kuris nuolat vystosi, kintant istoriniams kontekstams. Priešingai nei santuoka, šeima nėra teisinė kategorija, todėl teisinis reguliavimas paprastai neturi poveikio jos sampratai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje sąvokos „šeima“ bei „santuoka“ vartojamos atskirai. Pagrindinis šalies įstatymas įtvirtina, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. 2011 m. LR Konstitucinis Teismas išplėtojo Konstitucijoje įtvirtintą šeimos sampratą nustatydamas, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio nuostatas, santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų kurti šeimos santykius, tačiau tai nereiškia, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostatos nesaugo ir negina kitokių nei santuokos pagrindu sudarytų šeimų. Remiantis konstitucine doktrina, šeimos santykiai grindžiami „pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“.

Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) santuokos ir šeimos santykį nagrinėjo dar 1979 m. Byloje Marckx prieš Belgiją. EŽTT konstatavo, kad šeimos gyvenimo samprata neapsiriboja santuokos pagrindu susiformavusiomis šeimomis ir gali apimti kitus de facto santykius. Vyro ir moters  šeimos skatinimas ir rėmimas pats savaime yra teisėtas ir net girtinas dalykas, tačiau siekiant šio tikslo negalima imtis priemonių, kenkiančių kitoms šeimos formoms – tokios šeimos nariai taip pat naudojasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, kuriuo reglamentuojama inter alia teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, garantijomis (1979 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Marckx prieš Belgiją, pareiškimas Nr. 6833/74).

Ar lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas pažeis vaikų teises?

Dalis visuomenės lyčiai neutralios partnerystės įstatymą klaidingai sieja su galimybe įsivaikinti – Lietuvoje siūlomu partnerystės modeliu šių klausimų reglamentuoti neketinama. Kitaip tariant, tos pačios lyties partneriai neturės galimybės įsivaikinti nei savo partnerio, nei kitų vaikų.

Nepaisant to, viešojoje erdvėje neretai skamba klaidingas argumentas, kad lyčiai neutralių partnerysčių, o tuo pačiu ir įsivaikinimo galimybės įteisinimas prieštarauja vaiko interesams, nėra pagrįstas moksliniais duomenimis.

Amerikos psichologų asociacija dar 1994 m. pripažino, jog homoseksualių tėvų vaikai nesiskiria nuo heteroseksualių tėvų vaikų.

2013 m. Kembridžo universiteto mokslininkai, ištyrę įsivaikinusių tos pačios lyties ir skirtingų lyčių šeimų kasdienybę, padarė išvadą, kad vaikai, augantys tos pačios lyties šeimose, yra tokie pat laimingi kaip vyro ir moters šeimose ugdomos atžalos.

2017 metais Australijos medicinos žurnalas paskelbė tyrimą, kuriame nustatė, jog vaikai, augę tos pačios lyties asmenų šeimose, niekuo nesiskiria nuo heteroseksualiose šeimose augusių vaikų. Tyrime, beje, atkreipiamas dėmesys, kad ne tos pačios lyties tėvai, o visuomenėje vyraujanti diskriminacija kenkia vaikams.

Tikslių duomenų apie tai, kiek vaikų auga tos pačios lyties šeimose Lietuvoje neturime. 2013 m. VšĮ Įvairovės ir edukacijos namai atlikta apklausa parodė, kad kas penktoje tos pačios lyties šeimoje Lietuvoje auga vaikai, tačiau išsamesni tyrimai iki šiol nepadaryti.

2021 m. spalį Lietuvos socialinių mokslų centro kartu su Lietuvos žmogaus teisių centru atliktas tyrimas apie tos pačios lyties šeimas Lietuvoje rodo, kad teisinio reguliavimo stoka sukelia baimės ir nesaugumo jausmus, trukdo partneriams rūpintis vaikais ir užtikrinti geriausius jų interesus.

Kas atsitiks tradicinių šeimų teisėms?

Duomenų, kad tos pačios lyties santykių įteisinimas ir pripažinimas turėtų kokią nors įtaką santuokoms tarp vyrų ir moterų, nėra. Mokslininkai, surinkę 20 m. laikotarpio statistinius duomenis apie vedybų, ne santuokoje gimusių vaikų ir skyrybų tendencijas Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog tos pačios lyties asmenų santuokos turi kokį nors poveikį skirtingų lyčių asmenų santuokoms, taip pat ne santuokoje gimusių vaikų ir skyrybų skaičiui.

Lyčiai neutrali partnerystė ne tik suteiktų galimybę gyventi oriau tos pačios lyties asmenų poroms, tačiau sukurtų alternatyvų būdą įteisinti savo santykius ir skirtingos lyties asmenims, kurie dėl įvairių priežasčių nėra linkę rinktis santuokos.

Svarbu pabrėžti, kad partnerystės įteisinimas Lietuvoje niekaip nesusiaurintų santuokas sudariusių asmenų teisių, nepakeistų jų turinio. Skirtingos lyties asmenų poros ir toliau galės sudaryti santuoką, susilaukti arba įsivaikinti vaikus, įsigyti turtą bendraja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir kt.

Kokios santuokos alternatyvos egzistuoja?

Šiuo metu galima išskirti keletą Europoje paplitusių partnerystės modelių, jų suteikiamos teisės ir pareigos įvairiose valstybėse šiek tiek skiriasi. Vienas iš tokių modelių – registruota civilinė sutartis – stabilus, teisiškai apibrėžtas poros gyvenimas kartu. Šis modelis kai kuriose ES šalyse yra laikomas lygiu ar labai artimu santuokai: pavyzdžiui, Prancūzijos civilinė solidarumo sutartis nuo santuokos skiriasi tik tuo, kad nesuteikia santuokos titulo bei galimybės įsivaikinti. Tai labai panašu į registruotą partnerystę, bet suteikiamų teisių ir pareigų kiekis yra reikšmingesnis. Registruota partnerystė laikoma labiausiai paplitusia bendro gyvenimo neįregistravus santuokos forma Europos  šalyse.

Faktinė partnerystė yra kita alternatyva nesusituokusioms poroms – ji laikoma galiojančia be ypatingų sutarčių sudarymo, atsižvelgiant į tam tikrus bendro gyvenimo požymius ir suteikia ribotas teises kartu gyvenantiems asmenims. Faktinės partnerystės nėra reikalaujama įtvirtinti juridiškai, ji pripažįstama tada, kai pora gyvena kartu panašiomis į santuoką aplinkybėmis ir jų santykiai sukelia teisinius padarinius, pavyzdžiui, įsigyjamas bendras turtas.

Kitas pavyzdys – pasirenkamosios faktinės partnerystės modelis, egzistuojantis Belgijoje ir reikalaujantis aiškiai išreikšto abiejų partnerių noro sukurti šeimos santykius. Tokiai partnerystei sudaryti taip pat nėra reikalinga speciali registracija, o jos pradžia nustatoma pagal įvairius požymius, pavyzdžiui, gyvenimo kartu trukmę.

Lietuvoje kol kas nėra taikomas nė vienas iš išvardintų modelių – nei skirtingos, nei tos pačios lyties poroms. Civilinio kodekso XV skyriaus normos yra skirtos partnerystei apibrėžti ir reguliuoti, tačiau jos įsigaliotų nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, kuriam vis dar nepakanka Seimo politinės valios.

Kokių teisių dabar trūksta?

Galimybė registruoti partnerystę būtų didelė pažanga Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės teisėms. Priešingai nei skirtingos lyties poros, pasirenkančios nesudaryti santuokos, tos pačios lyties poros neturi galimybės rinktis ir taip nesulaukia valstybės teikiamos apsaugos. Tokios poros, neturėdamos galimybės įteisinti savo santykių, stokoja teisinių garantijų, kurias automatiškai sukuria santuoka. Pavyzdžiui:

– Negali gauti informacijos apie savo partnerio sveikatos būklę ištikus nelaimei (nebent parašytas prašymas konkrečioje sveikatos priežiūros įstaigoje, jų Lietuvoje – keli šimtai);

– Negali gauti atostogų sergančio partnerio slaugymui;

– Negali gauti našlio pensijos, vienkartinių išmokų sugyventiniui mirus;

– Neturi jokių teisių į biologinį partnerio vaiką, kurį partneriai kartu augina (iki šiol siūlytas partnerystės įstatymo projektas vaikų teisių klausimų nesprendžia);

– Negali atsisakyti liudyti prieš savo partnerį baudžiamojoje byloje;

– Negali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei nepraneša apie partnerio padarytą nusikaltimą;

– Negali įgyti turto bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kas reiškia, kad turtas priklauso abiems šalims lygiomis dalimis;

– Paveldėdami mirusio partnerio turtą, paliktą testamentu, privalo susimokėti mokestį, nepaisant to, kad turtas gali būti jų bendrai kurta nuosavybė;

– Dovanodami partneriui turtą, privalo sumokėti gyventojų pajamų mokestį;

– Negali būti vienas kito atstovai pagal įstatymą;

– Negali santykių nutraukti teismine tvarka, taip užtikrinant šalių lygiateisiškumą padalijant turtą;

– Negali vykdyti bendro verslo pagal vieną verslo liudijimą.

Daugelį klausimų galima ir ketinama reglamentuoti partnerystės įstatymu. Tai suteiktų daugiau saugumo ir stabilumo, padėtų apsaugoti įvairiose šeimose gyvenančių asmenų teises bei teisėtus interesus.

Kodėl jie negali susituokti užsienyje?

LR Civilinis kodeksas numato, kad užsienio valstybėje teisėtai sudaryta santuoka pripažįstama Lietuvos Respublikoje, IŠSKYRUS tuos atvejus, kai abu sutuoktiniai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, santuoką užsienio valstybėje sudarė turėdami tikslą išvengti santuokos pripažinimo negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Dėl šios priežasties tos pačios lyties asmenų santuokos, sudarytos užsienio valstybėse, Lietuvoje nėra pripažįstamos ir nesuteikia jokių teisių bei pareigų.

Viešojoje erdvėje taip pat neretai svarstoma, kad LR Civilinis kodeksas leidžia užsienyje sudarytas Lietuvos piliečių santuokas su užsieniečiais pripažinti Lietuvos Respublikoje. Vis dėlto, praktikoje tokios tos pačios lyties santuokos Lietuvoje nėra įtraukiamos į civilinės metrikacijos įstaigų apskaitą.

Kodėl LGBTQI+ bendruomenė kelia tokią baimę ?

Tai gali lemti daugelis priežasčių – religinių lyderių laikysena, egzistuojantys įstatymai, patalogizuojantis medicininis diskursas, kultūrinis heteroseksizmas ir kt.

Sovietinės okupacijos metu homoseksualūs santykiai ne tik laikyti  „buržuazinės sistemos liekana“ tačiau ir persekioti: Lietuvos TSR baudžiamasis kodeksas už lytinius santykius tarp vyrų numatė laisvės atėmimo bausmę iki 8 metų. Ši baudžiamojo kodekso nuostata Lietuvoje galiojo iki pat 1993 m., t. y. net 3 metus po nepriklausomybės paskelbimo ir dar beveik metus po to, kai referendume buvo priimta LR Konstitucija, įtvirtinusi bendrą diskriminacijos draudimą.

Nežinoma tiksliai, koks skaičius vyrų buvo nuteistas Lietuvoje sovietmečiu, tačiau vyresniosios kartos vyrai iki šiol prisimena KGB apsilankymus ar bandymus verbuoti, šantažuojant viešai atskleisti seksualinę orientaciją arba dėl to įkalinti.

Vyrams gresiant kalėjimu, lesbiečių padėtis buvo kitokia – moterims, kurios išdrįsdavo turėti vienkartinių seksualinių santykių ar kurti ilgalaikius santykius su kita moterimi, grėsė sovietinė psichiatrijos sistema. Homoseksualus moterų elgesys laikytas asocialiu, panašiai kaip ir, pavyzdžiui, draudžiamų knygų skaitymas ar atsisakymas dirbti valstybės paskirtą darbą. Nėra tiksliai žinoma, kiek moterų nukentėjo nuo sovietinės psichiatrijos. Vyresnio amžiaus moterys tokių atvejų pamena, taip pat daugelis jų sako slėpusios savo homoseksualumą nuo aplinkos ir taip vengusios gresiančių sankcijų.

„Man pačiai labai ilgai truko įveikti vidinę homofobiją, sau prisipažinti, kas aš esu. Įsimylėjimų būta nuo paauglystės pradžios ir fizinę trauką jutau moterims, bet tuomet galvojau, kad esu blogietė. Man būdavo pačiai prieš save gėda. Pradėjau ieškoti literatūros, kuri paaiškintų, kas su manim darosi. Tikėjausi, kad galbūt galiu kaip nors pagyti, kreipiausi į medikus“, – Rasa, homoseksuali moteris, žymią savo gyvenimo dalį gyvenusi LTSR, jos pasakojimas publikuotas Lietuvos žmogaus teisių centro paskyroje „Facebook“, 2016 m. gegužę.

Nors Lietuvai atgavus nepriklausomybę, imta keisti teisinį reguliavimą ir naikinti nehumaniškus įstatymus, tačiau diskriminacija dėl seksualinės orientacijos uždrausta palyginti neseniai – 2005 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Lygių galimybių įstatymas.

Straipsnis parengtas vykdant projektą „Demaskuojant anti-žmogaus teisių naratyvus Lietuvos kibernetinėje erdvėje“, kuris finansuojamas Švedijos užsienio reikalų ministerijos ir Švedijos karalystės ambasados Vilniuje lėšomis. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements