Lietuvoje apie patirtus neapykantos nusikaltimus žmonės praneša itin retai. Šalyje viešėjęs kriminologas prof. Paulas Iganskis, tyręs nuo homofobinių ar transfobinių išpuolių nukentėjusių asmenų poreikius, pastebi, jog net ir kreipęsi į policiją, asmenys nesijaučia geriau.
Jo studijoje, kurioje analizuojami respondentų iš Kroatijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos interviu, atskleidžiama, kad didžioji dauguma jų, patyrę neapykanta dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės pagrįstus išpuolius, apie juos nepraneša policijai. Iš vienos pusės, tokį sprendimą žmogus priima nenorėdamas veltis į teisėsaugos sistemą. Kita vertus, šią nuostatą gali lemti ir iš lūpų į lūpas keliaujanti informacija apie neigiamas nukentėjusių patirtis pranešus apie įvykusį incidentą.
„Žmonės yra girdėję apie homofobines policijos nuostatas. Jos gali pasireikšti pajuoka, rimto požiūrio į nusikaltimą stoka, nemandagumu, privatumo policijos nuovadoje trūkumu, keistais pareigūnų klausimais. Jaunesni asmenys, kurie dar nėra atsiskleidę, nenori, kad į incidentų kištųsi teisėsauga, nes tuomet bus atskleista jų tapatybė“, – keletą pavyzdžių davė prof. P. Iganskis.
Kalbėdamas apie LGBT+ bendruomenės užpuolikus, profesorius atkreipė dėmesį, jog dažnai įsivaizduojame, kad jais tampa radikalių pažiūrų neonaciai. „Taip, yra ir tokių nusikaltėlių. Tačiau, laimei, ne per daugiausiai. Labai retai nutinka taip, kad pažeidėjas atsikelia ryte, suplanuoja išpuolį ir jį įgyvendina. Daugiausiai incidentų įvyksta tiesiog pasitaikius progai“, – komentuodamas tyrimų rezultatus sakė mokslininkas.
Prof. P. Iganskis pastebi, kad dažniausiai neapykantos nusikaltimus prieš LGBT+ asmenis įvykdo jauni vyrai. „Gali skambėti, kaip šios žmonių grupės demonizavimas, bet taip nėra. Moksliškai įrodyta, jog grupė jaunų vyrų, kartais paauglių, dažniausiai nori pasirodyti prieš kitus. Tiesiog tam, jog visi skaniai pasijuoktų kito asmens sąskaita“, – kalba kriminologas.
„Kai tokie nusikaltimai tampa smurtiniai, apie tai skaičiau viename tyrime, dažniausiai situacija būna tokia: heteroseksualus vyras pajuto, jog gėjus su juo flirtuoja. Nesvarbu, iš tikro, ar taip tik įsivaizduojama, dažnai taip nutinka tik vaizduotėje. Tokiu būdų draugų akivaizdoje tarsi pagrasinama jo vyriškumui. Tą patį sakė ir užpuolikai Matthew Shepardo byloje“, – teigė prof. P. Iganskis.
Jo studijoje „Suprantant asmenų, kurie patyrė homofobinį ar transfobinį smurtą arba priekabiavimą, poreikius“ išskiriama, jog labiausiai tikėtina, jog nuo neapykantos nusikaltimų nukentės translyčiai asmenys, rečiausiai – biseksualios moterys. Pasak jo, taip yra todėl, kad kai kurie žmonės translytiškumą vis dar laiko ekstremalaus gyvenimo būdo pasirinkimu, o tai neatitinka jų „normalumo“ įsivaizdavimo. Iš kitos pusės, biseksualios moterys dažnai tampa geismo objektu, tad tokia LGBT+ bendruomenės dalis, palyginus su translyčiais asmenimis ar homoseksualiais vyrais, labiausiai priimtina visuomenei.
Šis tekstas yra antroji pokalbio su Lankasterio universiteto (Jungtinė Karalystė) profesoriumi P. Iganskiu dalis
