Praėjusią savaitę Seime svarstyta kandidatė į pavojingiausios tarnybos Lietuvos valstybėje vadovus. Kai kurių Seimo narių nuomone, šių pareigų atlikimas „panašus į vaikščiojimą per minų lauką“. Todėl ir kandidatė, kaip pridera pareigoms, ne pėsčia pasitaikė – ir daktaro laipsnį toje srityje apgynusi, ir praktinio darbo dešimt metų nudirbusi, ir noro vadovauti turinti. Tačiau Seimo nariai kandidatus į šias pareigas renkasi ypač atidžiai. Taip atidžiai, kad jau antrus metus ieško tinkamo žmogaus ir niekaip nesuranda – netinka nei Jungtinių Tautų ir ES ekspertai tarptautinės teisės profesorių mantijose, nei teisės mokslų daktarai su dešimties metų advokatūros stažu. Pareigos, matyt, tokios pavojingos, kad pastaruosius penketą metų nei laikraščiai apie jas ką parašo, nei televizija ką parodo. Tylu – ramu.
Tačiau visgi, jei pareigos tokios pavojingos ir svarbios, ar neturėtų visuomenė apie tai daugiau žinoti? Turėtų, visuomenės interesas reikalauja. Todėl pašnibždom garsiai jas ir įvardinkime: šios pareigos, pasirodo, yra ne kur kitur, o Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje. Tarnyboje, kuri kasmet išnagrinėja kelių šimtų nelaimėlių skundus dėl galimos diskriminacijos, kurios beveik visi sprendimai – tik rekomendacinio pobūdžio sugėdinimai, kuri per pastaruosius septynerius veiklos metus nė karto net baudos niekam nėra paskyrusi! Bet jei tarnyba tokia tyli ir taiki, tai kodėl tas jos gėdinimas kažkam pavojingas? Iš kur tie „aštrūs klausimai“, kur tie „minų laukai“?
Pirmasis kandidatę prie minos atvedė Seimo narys V. A. Matulevičius. „Neseniai mes perskaitėme, kad Latvijos užsienio reikalų ministras prisipažino viešai, jog jis yra seksualinių mažumų atstovas. Kodėl mes nesusiduriame su panašiais prisipažinimais Lietuvoje? Kas trukdo? Ką tai sako?“ –posėdžio metu užklausė seimūnas. Kandidatė kiek sutriko, bet atsakymą rado: „Atskleidimas lytinės tapatybės yra priežastis, kad žmonės atleidžiami iš darbo, su jais nesisveikina kaimynai ir jie patiria kitų nepatogumų. Todėl aš manyčiau, kad vis dėlto visuomenės švietimas, mokymas, tolerancijos ugdymas yra tas būdas, kad padėtume asmenims atsiskleisti, jeigu tai yra būtina.“ Iš šalies žiūrint, viskas kaip iš vadovėlio (ar bent jau – įstatymo), taip, kaip ir turėtų atsakinėti būsima Lygių galimybių kontrolierė. Regis šitą miną perlipo.
Antrasis miną (jau galingesnę) pretendentei parodė Seimo narys A. Dumčius: „Gerbiamoji pretendente, ar jūs pritariate tos pačios lyties šeimų kūrimui ir įvaikintų vaikų auklėjimui pagal savo orientaciją?“. Klausimas, irgi nei šioks, nei toks – kandidatė, juk, nei tos pačios lyties šeimos kurti eina, nei kažkieno kito vaikus auklėti ruošiasi (savų, matyt, pakanka). O ir šiaip Lygių galimybių kontrolierei į šeimos vidaus reikalus pagal įstatymą kištis nepridera ir netgi neleidžiama. Bet kandidatė ir šį kartą nepasimetė. „Iš tikrųjų šį klausimą aš esu kėlusi savo disertacijoje ir manau, kad visi žmonės turi būti ginami, neatsižvelgiant į jų lytinę orientaciją, lytį, rasę, amžių ir t. t. Lietuva yra demokratinė valstybė, ir demokratinės valstybės yra pozityvi pareiga užtikrinti tiek daugumos, tiek mažumos teises.“ – pagalvousi atsakė. Na lyg ir šią miną apėjo, Lygių galimybių įstatymo nuostatas pasikartojo.
Prieš pat balsavimą paskutiniai minas (prieštankines) metė seimūnai A. V. Patackas ir G. Jakavonis. „Galbūt aš nepasinaudojau proga paklausti, tačiau vis tiek tikiuosi gauti atsakymą kandidatės į lygių galimybių institucijos vadus dėl tokių gan keblių dalykų, kaip vienos lyties santuoka ir viso su šitais klausimais susijusio komplekso, ir apskritai požiūrio į tą ideologinę kryptį, kuri vadinasi genderizmas.“ – pasisakė pirmasis, o kitas šiam paantrino: „Pretendentė nutylėjo ir slėpė savo nuolatinį dalyvavimą Lietuvos gėjų ir lesbiečių seminaruose, už dalyvavimą juose buvo mokami pinigai. Be to, Lietuvos gėjų ir lesbiečių bylinėjimosi strategijoje ji aiškiai įvardyta kaip ekspertė!”. Ir nors pretendentė į tokius komentarus galimybės atsakyti neturėjo, šįkart neprirekė net uoliai prie minų ankstesnę kandidatę vedusių P. Gražulio ir R. J. Dagio komentarų: už – 48, prieš – 42, susilaikė 18. Sukliuvo „eksperte“ išvadinta pretendentė, į kontrolieres nepraėjo. Tik vienintelė Seimo narė Dalia Kuodytė po balsavimo suabejojo: „Iš tiesų ar mes Lietuvoje turime tiek daug profesionalų, kad galime jais šitaip drabstytis?“
Ir nors nė vienas iš minėtų Seimo narių klausimų į tiesioginį būsimos kontrolierės mandatą kaip ir nepateko (ar Lietuvoje turi būti įteisinta tos pačios lyties partnerystė pirmiausia sprendžia ne kas kitas, o patys Seimo nariai), darbine kompetencija ir žiniomis niekas nesuabejojo. Tačiau visgi, ką sužinojome iš to, kaip uoliai šie seimūnai būsimas Lygių galimybių kontrolieres po minų laukus vedžioja?
O sužinojome štai ką: tol, kol kandidatai cituos Lygių galimybių įstatymą, vardins Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus, visiems lygias galimybes žadės, tol dar dvejus metus nieko nebus. Pavojingiausioje tarnyboje Lietuvos valstybėje reikalingi kitokie žmonės. Ne tarptautinės teisės profesoriai ir ne diskriminuojamus žmones teismuose ginantys advokatai. Reikalingi tokie, kurie į „užminuotus“ Seimo narių klausimus atsakytų „Žinot, įstatymą tai aš gal ir žinau, bet tų lygių galimybių visiems aš nepažįstu.“, „Matot, yra tos mažumų teisės, bet yra ir daugumos nuomonė“ arba „Aš tai gal už teises, bet tikrai – prieš privilegijas“ ir pan. Na kažką tokio ne tiek pagal įstatymo raidę, kiek artimesnio Seimo daugumos ausiai (ką tie Lygių galimybių įstatymai, ne Seimo nariams jie rašomi!).
Ir tada bus visiems ramu, ir turėsime tyliai ir ramiai dirbančią Kontrolierę ne vienai, o kokiom keturiom kandencijom į priekį. O tos profesorių mantijos, mokslų daktarų diplomai ir lygios galimybės visiems… Na į visą tai galima kad ir kojas išsivalyti. Tai daugiau moterų, senukų, neįgaliųjų, gėjų ir juodaodžių, bet tikrai jau ne Seimo narių rūpestis.
