Vis garsiau kalbant apie būtinybę grąžinti partnerystės įstatymą į Seimą, svarbu aptarti mitus, kuriamus aplink šį įstatymą. Vienas ryškiausių, kad partnerystė — tai spąstai. Kad leidus registruoti partnerystės, tarptautiniai teismai įpareigos Lietuvą leisti ir tos pačios lyties poroms tuoktis arba įsivaikinti.
Nors tokias idėjas dažniausiai skleidžia tie žmonės, kurie yra neigiamai nusistatę prieš tos pačios lyties šeimas, tačiau susipriešinimo bei dezinformacijos persunktoje viešojoje net ir klausimai apie spąstus arba apgaulę iš dalies atrodo natūralūs.
Taigi, ar realu, kad vienas įstatymas gali atkreipti tarptautinių teismų, tokių kaip Europos Žmogaus Teisių Teismo ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, dėmesį? Šiame tekste pateiksiu panašių bylų apžvalgą Europoje ir jų sąsajas su mūsų įstatymais.
Ar tarptautiniai teismai gali įpareigoti valstybes LGBTQ teisių klausimais?
Atsakymas yra vienareikšmiškai taip. Lietuvoje EŽTT ir ESTT teismų sprendimai yra gerbiami ir gali tapti ir nacionaline teise. Tačiau tai nutinka tik išskirtinais atvejais, ir tik jeigu tam yra pagrindo. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas įpareigojo ES valstybes, kurios neturi jokių tos pačios lyties porų santykių pripažinimo mechanizmų leisti vienam iš partnerių – jei šis nėra ES pilietis – gyventi toje šalyje. Taigi, jeigu lietuvė moteris kitoje ES valstybėje sudaro santuoką su kita moterimi, kuri nėra ES pilietė, ESTT įpareigojo Lietuvą leisti jos partnerei gyventi mūsų valstybėje.
Tačiau šis sprendimas turi labai aiškų pagrindą bei priežastį. Kadangi ES yra bendrija, kurios vienas iš kertinių principų yra laisvas judėjimas bei šeiminis gyvenimas, būtų nesąžininga neleisti vieno tipo šeimai gyventi kartu, jeigu jie sudarė santuoką kitoje ES valstybėje. Net ir šiame 2018 m. sprendime ESTT neįpareigojo valstybių keisti santuokos definicijos, o tik patenkinti užsieniečių prašymus apsigyventi šalyje.
Bet ar yra kitokių sprendimų, kurie įpareigoja šalis įteisinti tos pačios lyties santykius? Taip, yra. Oliari prieš Italiją byloje EŽTT nusprendė, kad šalys turi rasti būdų užtikrinti tos pačios lyties porų šeiminį gyvenimą. Tačiau kaip ir kada – nėra nustatyta. Šis precendentas egzistuoja nepaisant mūsų partnerystės įstatymo, tad su šiuo įstatymu jis sąsajų neturi.
Tarptautiniai teismai santuokos klausimą palieka pačioms valstybėms
Dažnai manoma, kad tarptautiniai teismai yra visagaliai. Tačiau realybėje jie turi tik tiek galios, kiek jiems suteikia jau egzistuojantys įstatymai, konvencijos ir konstitucijos. Teiginys, kad teismai veikia savavališkai, pagal savo norus, nėra teisingas.
Jeigu tai būtų tiesa, tokie teismai kaip EŽTT galėtų seniai būti nusprendę, kad ES narės privalo santuoką padaryti lyčiai neutralią. Tiesą sakant, EŽTT dar 2010 m. patvirtino, kad santuokos įstatymai yra išskirtinai nacionalinių valstybių įtakos zona. Taigi, niekas negali versti Lietuvos keisti savo santuokos definicijos, išskyrus jos pačios piliečius.
Tačiau būtent toks argumentas yra išsakomas kaip kritika partnerystės įstatymui: jeigu priimsime jį, turėsime keisti ir santuoką. Tai nėra tiesa būtent todėl, kad teismai negali ignoruoti egzistuojančių teisėkūros normų bei ankstesnių teismų sprendimų. Net anksčiau minėtas Oliari prieš Italiją sprendimas, įpareigojęs kaip nors užtikrinti tos pačios lyties šeimų gyvenimą, patvirtino, kad santuoka ir toliau išlieka nacionalinių valstybių apsisprendimo klausimas.
Girdint argumentą, kad partnerystė atvers duris tos pačios lyties porų santuokai per teismus, svarbu paklausti: kokiais teismų sprendimais remiatės darydami tokias išvadas? Deja, tokiam argumentui teisinio pagrindo tiesiog nėra.
Teismai gali įpareigoti keisti įstatymus, jeigu jie yra diskriminaciniai
Suprantama, kad daugelis žmonių mano, kad jeigu priimsime partnerystes, bet neleisime tos pačios lyties poroms tuoktis, tai jau būtų savaime diskriminacija. Taip, tarptautiniai teismai gali įpareigoti keisti įstatymus, kurie diskriminuoja savo piliečius. Tačiau ten jie naudojasi išimtinai teisine diskriminacijos definicija.
Labai geras to pavyzdys yra EŽTT teismo nuosprendis Vallianatos ir kiti prieš Graikiją byloje 2014 metais. Tuo metu Graikija turėjo partnerystės įstatymą, kuris buvo prieinamas tik heteroseksualioms poroms. Kuriant įstatymus, jie negali diskriminuoti vien tik pagal tokius dalykus kaip lytis, religija, taip pat ir seksualinė orientacija. Sprendime teigiama, kad Graikija specialiai kūrė įstatymą, kuris paliktų tos pačios lyties poras už borto. Taigi, įstatymas buvo netinkamas dėl šios priežasties, o ne dėl diskriminacijos „apskritai“.
Partnerystės įstatymas, svarstomas Lietuvoje, būtent kurtas toks, kad jame nebūtų teisinių „skylių.“ Jeigu jis leistų partnerystę sudaryti tik heteroseksualioms poroms, tai jau prieštarautų šiam EŽTT sprendimui. O EŽTT apie partnerystes spręsti jau gali – santuoka nėra tiesioginėje šių teismų jurisdikcijoje.
Ar teismai įpareigos Lietuvą leisti tos pačios lyties šeimoms įsivaikinti?
Šis argumentas buvo bene labiausiai girdimas praėjusį pavasarį. Jo logika yra gana paprasta ir dėl to įtaigi: jeigu heteroseksualios poros gali įsivaikinti, tai tos pačios lyties porų pripažinimas nesuteikiant galimybės įsivaikinti, būtų diskriminacija. Esą tuomet ateis tarptautiniai teismai ir taisys šią diskriminaciją.
Tačiau realybėje taip nebūtų. Pirmiausiai, Lietuvoje įsivaikinti gali ne poros, o sutuoktiniai. Partnerystės įstatymas sutuoktinių statuso tos pačios lyties poroms nesuteiks, tad įsivaikinimo – taip pat. O santuoka nėra šių teismų subjektas, kaip jau minėta anksčiau.
Teismai tikriausiai įsikištų, jeigu partnerystės įstatymas leistų įsivaikinti heteroseksualioms poroms, bet ne kitoms. Būtent byloje X ir kiti prieš Austriją EŽTT nusprendė, kad leisti vieniems partneriams įsivaikinti, o kitiems ne, yra diskriminacija.
Tačiau diskutuotas partnerystės įstatymas neleidžia įsivaikinti nei heteroseksualioms, nei tos pačios lyties poroms. Būtent todėl jis nebūtų diskriminacinis. Nors daugelis LGBTQ asmenų įsivaikinimo draudimą laiko diskriminacija, teismai operuoja išskirtinai teisinės diskriminacijos terminų ribose.
Buvo ir kitų sprendimų, kurie susiję su homoseksualių žmonių galimybe įsivaikinti. 2008 m. EŽTT nusprendė, kad Prancūzija pažeidė nediskriminacijos principus leisdama įsivaikinti heteroseksualiems vienišiems žmonėms, bet ne homoseksualiems. Tačiau Prancūzija leidžia įsivaikinti ir individams, ir poroms – tokie sprendimai porų įsivaikinimo klausimams įtakos neturi.
Gąsdinimas tarptautiniais teismais yra tobula demagogijos taktika. Kadangi teismai istoriškai yra sprendę LGBTQ klausimus, sudaromas įspūdis, kad jie gali tai daryti ir po mūsų partnerystės įstatymo. Tačiau pagrindinis niuansas yra ne tai, ar EŽTT ir pan. kažkada sprendė šiuos klausimus, o kokiu pagrindu jie tai darė. Nėra bylų, kurios galėtų leisti manyti, kad partnerystės įstatymas atidarys vartus įsivaikinimui ir santuokos keitimui.
