Kai kurios visuomenės labui dirbančios ir pelno nesiekiančios organizacijos Lietuvoje gyvuoja ilgiau nei mūsų nepriklausomybė, tačiau šio vis stiprėjančio sektoriaus svarbos daugelis dar nesureikšmina. „Įvairiais tikslais susitelkusiems iniciatyviems žmonėms reikia įdėti pastangų, kad įrodytų organizacijos indėlį priimant visuotinai svarbius sprendimus. Visgi dėl tam tikrų savybių būtent jos gali pasiekti daugiau ir tampa kiekvieno mūsų veidrodžiu“, – sako Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų koalicijos direktorė Gaja Šavelė.
Organizacijų branduolys – pilietiškai iniciatyvi visuomenė
Paprašyta įvardyti esminę nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO), dažnai pavadinamų ir visuomeninėmis, misiją, G. Šavelė sutalpina ją į kelis žodžius: siekis daryti gera kitiems. Daug sufleruoja ir pats pavadinimas, kuriame žodžiu „nevyriausybinė“ pabrėžiama, jog organizacija įkurta savanoriška, o ne valdžios iniciatyva.
„Nepriklausomai nuo NVO dydžio, pradinis taškas yra laisva valia susibūrę visuomenės nariai, kurie tiesiogiai prisideda prie jos gerovės kūrimo, savarankiškai imasi spręsti arčiausiai jų aplinkos esančias problemas, nes patys yra arčiausiai žmonių ir jas žino geriausiai“, – teigia pašnekovė.
NVO veiklų spektras be galo platus ir apima kone visas sėkmingos demokratinės valstybės gyvavimo sritis: nuo atstovavimo žmogaus teisėms, atskirties, skurdo mažinimo iki atskirų bendruomenių stiprinimo, aplinkosaugos, švietimo, kultūros ir kt.
G. Šavelė, Nacionalinės NVO koalicijos direktorė, asmeninio archyvo nuotr.
Mažosios organizacijos veikia vietos lygmeniu, siekia pateisinti tam tikros žmonių bendruomenės lūkesčius, o štai nacionalinės gali prisidėti prie visuotinai svarbių dokumentų rengimo ir sprendimų ieškojimo, advokacijos, atstovauti šaliai tarptautiniu mastu. Pasaulinės visuomeninės organizacijos savo ruožtu kuria dar didesnę socialinę, ekonominę gerovę.
„Visos jos tampa tiltu tarp valdžios, verslo sektorių ir likusių žmonių. Surenka pastaruosius kamuojančius nerimus ir savivaldybių, ministerijų atstovams ištransliuoja reikiamas žinutes, konstruktyviai įvardija, kokio pokyčio reikia“, – aiškina G. Šavelė, pridurdama, kad tokių organizacijų gausa yra vienas svarbiausių šiuolaikinės visuomenės bruožų bei pažangos variklių.
Dirba daugiau ir geba mobilizuotis operatyviau
Lietuvoje daug NVO neseniai atšventė arba netrukus minės trisdešimtmečius – dauguma jų aktyviai veikia nuo nepriklausomybės atgavimo 1991 m. Anot jas vienijančios koalicijos direktorės, per šį laiką šis šalies sektorius labai ūgtelėjo ir įrodė galįs būti itin stiprus partneris bei raktas į klestinčią visuomenę.
„Kompetentinga, lanksti organizacija nebėra duotybė – dedama daug pastangų, norint suburti skirtingų poreikių turinčius žmones, savo srities ekspertus. Tokia galinga komanda gali prisidėti prie svarių, kokybiškų pasiūlymų suformulavimo, greičiau nei kiti sektoriai sureaguoti į esamą situaciją, įkvėpti šalies gyventojus jiems priimtinais būdais. Tiesa, vadinamiesiems nevyriausybininkams tenka dirbti sunkiau. Bet jie ir padaro daugiau, nes yra smarkiai motyvuoti, tiki savo veikla“, – dėsto G. Šavelė.
NVO svarba ypač išryškėja žmogaus teisių kontekste. Nors šioje srityje veikiančių organizacijų kiek mažiau nei socialinėje, jos vis tiek sugeba iškelti aktualias problemas, šviesti visuomenę, pareikšti vieningą nuomonę ir galiausiai priimti kūrybiškus sprendimus, kurių pastaruoju metu taip reikia.
„Žmogaus teisių sričių yra labai daug, tad reta vietinė visuomeninė iniciatyva rūpinasi daugiau nei keliomis – tą paprastai daro tarptautinės. Mažesniosios koncentruojasi į vieną ar kitą pažeidžiamų grupių problemą: antisemitizmą, skurdo mažinimą, tautinių mažumų teisių gynimą, kovą su smurtu prieš moteris, LGBT asmenų ar migrantų teises ir kt.
Specializuojamasi ir pagal veiklas. Pavyzdžiui, vienos dirba advokacijos kryptimi ir stengiasi, kad šalies įstatymuose nebūtų diskriminacijos, kitos teikia teisinę ar humanitarinę pagalbą, trečiosios dirba su švietimu“, – komentuoja Lietuvos žmogaus teisių centro (toliau – LŽTC) direktorė Jūratė Juškaitė.
Jūratė Juškaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro nuotr.
Visos pirmiau minėtosios sritys, anot jos, yra vienodai svarbios. Jei nebus teisingų įstatymų, diskriminacija ir menki žmogaus teisių apsaugos standartai bus užprogramuoti aukščiausiu lygmeniu. Švietimas padeda sužinoti, jog tie įstatymai egzistuoja, ir suprasti jų esmę. Teisines konsultacijas ir pagalbą kreipiantis į teismą ar instituciją teikiančios NVO tampa ramsčiu tuomet, kai reikiamų paslaugų neužtikrina valstybė.
Žmogaus teisių organizacijos sergi demokratiją
J. Juškaitė teigia kartkartėmis išgirstanti klausimą, kodėl žmogaus teisių organizacijos padeda tik specifiniais bruožais iš visuomenės besiskiriančioms grupėms, tai yra mažumoms.
„Taip yra todėl, kad vadinamosios žmogaus teisių problemos neretai susijusios su mūsų tarpe įsigalėjusiomis stigmomis, neigiamomis nuostatomis. Reikia ne tik parodyti, kad viena ar kita problema egzistuoja, tačiau ir ilgus metus kalbėtis su visuomene, įtikinėti, kad visi žmonės nusipelnė, jog su jais būtų elgiamasi oriai“, – sako LŽTC direktorė.
Ji turi argumentą ir tiems, kuriems atrodo, jog tokių stigmatizuotų grupių apsauga ar problemų, kurių visuomenė nenori girdėti, kėlimas yra susijęs tik su nedidele dalimi žmonių. Iš tiesų būtent tai, kaip užtikrinamos metai iš metų į visuomenės „paraštes“ stumtųjų teisės, rodo, kiek valstybė geba matyti ir girdėti ne tik daugumą, bet ir nepalankesnėje situacijoje esančiuosius.
J. Juškaitei antrina G. Šavelė, teigianti, kad žmogaus teisių organizacijos – tarsi demokratijos lakmuso popierėlis, indikuojantis jos lygmenį ir padedantis vystytis. Mat nesistengdami užtikrinti tokių pačių galimybių tiems, kurie šiuo metu atstovauja mažumoms, rizikuojame susiaurinti žmogaus teises visiems.
Norintiesiems patirti tikrąjį NVO gėrio svorį G. Šavelė rekomenduoja tapti kurios nors jų savanoriu – patalkinti „Maisto bankui“, „Caritui“, maltiečiams, vaikų dienos centro, švietimo ar kultūros įstaigos kolektyvui: „Būnant organizacijos viduje puikiausiai atskleidžia bendruomeniškumo, reikalingumo jausmas, o dalijimasis žiniomis, laiku ir elementariu žmogiškumu įgauna prasmę. Visuomeninių organizacijų plėtrą lemia ne vienas aspektas, tačiau kiekvieno mūsų noras puoselėti savo valstybę visgi yra bene kertinis.“
Piliečių aktyvus įsitraukimas į NVO veiklą ar savanorystę grįžta dviguba nauda – valstybėje stiprėja demokratija, o žmonės jaučiasi turintys daugiau galios prisidėti prie visuomenei svarbių klausimų sprendimo.
