Migracija yra reiškinys, kuris išbando kiekvienos visuomenės ir valstybės vertybes. Kai 2021 m. Lietuvą užklupo vadinamoji migracijos krizė, paaiškėjo, kad Lietuva įvairiomis prasmėmis nėra pasirengusi migracijos reiškinio išbandymui nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje perspektyvoje. Lietuvos pasirinktas kelias – paaukoti atvykstančių per sieną su Baltarusija žmonių teises ir visa tai pateisinti grėsme nacionaliniam saugumui. Kai atsisakoma paisyti tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje, visada svarbu, situacijai aprimus, įvertinti tokių sprendimų kainą pačiai valstybei ir visuomenei ilgalaikėje perspektyvoje.
Nuo 2021 m. išryškėjo svarbūs pokyčiai migrantų ir prieglobsčio prašytojų teisių reguliavime. Šių pokyčių priežastimi tapo nereguliariai į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos teritorijos atvykstančių migrantų ir prieglobsčio prašytojų skaičiaus didėjimas. Anot įstatymų leidėjų, užsieniečiai organizuotais būriais iš trečiųjų šalių kirto šalies sieną ir buvo instrumentalizuojami padėčiai Lietuvoje destabilizuoti.
Reaguodami į susiklosčiusią situaciją įstatymų leidėjai priėmė rezoliuciją, kuri numatė, kad „atsižvelgus į hibridinės atakos pavojingumo laipsnį gali būti taikomos visos sulaikymo, apsaugos ir apgyvendinimo sąlygos“. Ypatingos skubos tvarka buvo priimtos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisos, kuriomis nuspręsta, kad laikinai ir proporcingai gali būti ribojamos prieglobsčio prašytojų teisės, numatyta galimybė sulaikyti prieglobsčio prašytoją ar apriboti teisę išvykti iš apgyvendinimo vietos, jeigu prieglobsčio prašytojas atvyko į Lietuvą kirsdamas sieną tam nenustatytose vietose. Nors įstatymo pataisose išryškinamas proporcingas teisių apribojimas, tačiau praktika atskleidė kitokią realybę.
Jungtinių Tautų komitetas prieš kankinimus išreiškė susirūpinimą dėl migrantų, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų judėjimo laisvės apribojimo, ypač dėl sulaikymo, kuris taikomas ir šeimoms su vaikais bei pažeidžiamiems asmenims. Akcentuojant tik Lietuvos įsipareigojimą apsaugoti Europos Sąjungos ir NATO išorinę sieną, įstatymų leidėjai nusigręžė nuo įsipareigojimo apsaugoti prieglobsčio prašytojų teises.
Tai, kad įstatymų pakeitimai neatitiko žmogaus teisių apsaugos standartų, atsispindi ir 2022 m. birželio 30 d. ES Teisingumo Teismo (ESTT) priimtame sprendime, kuriame teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas centre su teise judėti tik centro teritorijoje ir galimybe iš jos išeiti tik su leidimu ir palyda, asmuo buvo laikomas atskirtu nuo kitų gyventojų ir buvo netekęs judėjimo laisvės. Europos Sąjungos teisė nustato, jog vien tai, kad tarptautinės apsaugos prašytojas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai, nėra vienas iš pagrindų, kuriais remiantis galima pateisinti tokį prašytojo sulaikymą. Ši byla pabrėžė būtinybę keisti 2021 m. priimtus įstatymo pakeitimus, leidusius de facto sulaikyti asmenis.
Patvirtinant ESTT sprendimą, 2023 m. birželio 7 d., LR Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo pripažinta, kad užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatos, susijusios su prieglobsčio prašytojo laikinu apgyvendinimu užsieniečių registracijos centre nepaprastosios padėties metu, prieštarauja Konstitucijos 20 straipsniui, kuriame įtvirtintas žmogaus laisvės neliečiamumas ir apsauga. Įstatymų leidėjas nesilaikė iš Konstitucijos kylančių reikalavimų – nevaržyti asmens teisių labiau nei būtina tikslui pasiekti ir, sprendžiant dėl priemonių, ribojančių asmens laisvę, taikymo, kiek įmanoma labiau įvertinant kiekvieno asmens individualią situaciją. Prieglobsčio prašytojams nebuvo suteiktos sulaikytiems asmenims taikomos garantijos – teisė kreiptis į teismą, prašyti skirti alternatyvią sulaikymui priemonę, o paskirtos laisvę varžančios priemonės buvo priimtos be kompetentingos institucijos sprendimo, neužtikrinant galimybės patikrinti paskirtos priemonės pagrįstumo ir teisėtumo teisme.
Tai, jog sąlygos prilygo sulaikymui, dalinosi ir patys migrantai, kurie gyveno užsieniečių registracijos ar pabėgėlių priėmimo centruose ir su kuriais Žmogaus teisių stebėjimo institutas atliko interviu. Žmonių patirtys skyrėsi, tačiau dažnai laisvės ribojimai truko nuo pusės iki vienerių metų. Gyventojai dalinosi išgyvenimais, kuriuos įvardijo kaip įkalinimą dėl negalėjimo palikti centro ribų: „Jie neleido mums išvykti, buvome tarsi įkalinti. Jie duodavo mums maisto, ateidavo patikrinti, ar nepabėgome, bet neleido palikti centro. Jei reikia [išvykti], tai tik pas gydytoją. Jei prireikia, mus nuveža į ligoninę“. Pasakojimuose buvo naudojamas žodis „kalėjimas“ arba uždarymo kalėjime motyvai: „Niekur, nei vienoje šalyje <…> jie nesodina žmonių į kalėjimą. Tai pirmas kartas, kai matau žmones kalėjime, o jie [žmonės] prašo pagalbos <…>. Galbūt mes esame kalti, nes kirtome sieną [nereguliariai], bet ne [patirti] vienerius metus kalėjime. Kai buvome Medininkuose, daug klausinėjome apie laisvę, bet jokio atsakymo [negavome]”; „Tai buvo kalėjimas, tikras kalėjimas“; „Visus kitus [7] mėnesius jie buvo uždaryti [kalėjime] ir net negalėjo išeiti į gatvę“. Tokiame kontekste galimybė išeiti už centro ribų tapo prilyginama laisvei: „Lietuvoje praleidau 12 mėnesių ir 15 dienų, [nors] turėjau būti paleistas į laisvę”; „Gavę laisvę, gavome kortelę, galėjome išeiti į lauką“. Šių teismo sprendimų kontekste, atsižvelgiant į migrantų, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų realias patirtis, dar labiau išryškėja, kad nuo 2021 m. įvykę teisės reguliavimo pokyčiai nebuvo vien teoriniai ar abstraktūs, bet turėjo tiesioginį, dažnai skaudų poveikį žmonių gyvenimams.
Lietuvos Respublikos priimti sprendimai dėl migrantų teisių reglamentavimo atskleidė žmogaus teisių principų ir tarptautinės teisės normų nepaisymą. Nors LR Seimo priimtos rezoliucijos ir įstatymų pataisos siekė apriboti migraciją ir užtikrinti valstybės saugumą, jos daugiausia pasižymėjo griežtesnėmis sąlygomis ir apribojimais prieglobsčio prašytojams. Prieglobsčio prašytojų grupės susidūrė su netinkamu elgesiu, nepakankama pagalba ir saugumo trūkumu. Turėtų būti atsižvelgta į principą, kad teisė į prieglobstį yra svarbi žmogaus teisė, o įstatymai privalo atitikti tarptautines teisių ir žmogaus teisių apsaugos normas bei tarptautinius standartus.
Nepaisant pastangų skleisti naratyvą, kad tariamoji migracijos, kaip hibridinio karo elemento, krizė buvo efektyviai suvaldyta, būtina pripažinti, jog įvyko daug žmogaus teisių pažeidimų. Šie pažeidimai turėtų būti tinkamai įvertinti ir iš jų turi būti pasimokyta. Žmogaus teisės buvo pažeidinėjamos ne tik apgręžiant migrantus, kurie bandė patekti nereguliariai, bet ir vėliau, jau Lietuvoje, kai jie buvo de facto sulaikyti ir jų pagrindinės teisės ir laisvė nebuvo užtikrintos.
Daugiau apie Lietuvos migracijos politiką bus diskutuojama Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje „Atstumti ar priimti – ar ateitis Lietuvoje įmanoma tik kultūriškai artimiems?“ Visą Nacionalinio žmogaus teisių forumo programą galima rasti www.nztf.lt
