Norėčiau sakyti, kad mane šokiravo Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos agitacija už patariamąjį referendumą, kuriuo būtų siekiama įtvirtinti dalies Lietuvos šeimų diskriminaciją. Vis dėlto tai būtų netiesa. Prezidentas jau ne kartą demonstravo selektyvų požiūrį į teisę ir teisės viršenybės principą.
Dar birželį, formuojant naująją Vyriausybę, žmogaus teisių srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos kreipėsi į šalies vadovą, ragindamos neskirti Ritos Tamašunienės teisingumo ministre. Jos vadovaujama ministerija nevykdė ir iki šiol nevykdo įsiteisėjusių teismų sprendimų dėl partnerystės registravimo. Už šių sprendimų nevykdymą ministerijai jau skirtos baudos.
Prezidentas į tokius kreipimusis niekaip nesureagavo. Nors teisingumo ministrė nevykdo teismų sprendimų, šalies vadovas pasirinko užmerkti akis ir užsidengti ausis.
Nors Prezidentas turi platų patarėjų korpusą ir neabejotinai yra informuotas tiek apie galimas politines, tiek apie teisines tokio patariamojo referendumo pasekmes, šalies vadovas vis dėlto renkasi skirstyti Lietuvos šeimas į jam patinkančias ir nepatinkančias. Ilgalaikėje perspektyvoje toks pasirinkimas gali komplikuoti ir Lietuvos santykius su Europos Sąjunga bei kitomis Europos institucijomis.
Dar iniciatyvai dėl patariamojo referendumo pradėjus skintis kelią Seime, rašiau, kad ši iniciatyva pirmiausia yra antieuropinė ir gali turėti pasekmių mūsų narystei Europos Taryboje bei Europos Sąjungoje.
Priešingai, nei teigia Prezidentas G. Nausėda, Konstitucija nebuvo išplėsta ar perinterpretuota kokių nors „teisininkų gudručių“ užgaidomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nieko savavališkai neperrašė – jis vykdė savo konstitucinę pareigą aiškinti Konstituciją kaip vientisą aktą, atsižvelgdamas į joje įtvirtintus nediskriminavimo, lygiateisiškumo ir kitus konstitucinius principus, taip pat į Lietuvos tarptautinius ir europinius įsipareigojimus.
Lietuva yra Europos Tarybos narė, todėl mūsų teisės sistema, įskaitant Konstitucijos nuostatų aiškinimą, turi atitikti Europos žmogaus teisių konvencijos standartus. Valstybės taip pat įsipareigoja vykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus. Šio teismo praktika gana aiškiai nurodo, kad valstybės privalo užtikrinti teisinę apsaugą visoms šeimoms, nepaisant to, ar jos sukurtos santuokos pagrindu, ar ne, ar jas sudaro skirtingų, ar tos pačios lyties asmenys. Kokiu teisiniu institutu – santuoka ar partneryste – ši apsauga bus užtikrinama, sprendžia pačios valstybės. Tačiau tos pačios lyties porų šeiminiai santykiai negali būti redukuojami iki paprasčiausių nešeiminių santykių.
Ne mažiau svarbi ir Europos Sąjungos teisė bei naujausia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktika. 2024 metų pabaigoje šis teismas konstatavo, kad ES valstybės narės privalo pripažinti kitose ES valstybėse sudarytas tos pačios lyties asmenų santuokas tiek, kiek tai būtina įgyvendinant iš ES teisės kylančias teises. Vykdant šį sprendimą, Lenkijoje jau įregistruota arti tūkstančio tokių santuokų.
Mano žiniomis, Lietuvos teismuose šiuo metu nagrinėjamos bent dvi bylos, kuriose prašoma registruoti užsienyje sudarytas tos pačios lyties asmenų santuokas. Kadangi Prezidento vadovaujama neformali politinė koalicija padarė viską, kad Lietuvoje nebūtų priimtas partnerystės įstatymas, o kartu neįtvirtitntas ir principas, pagal kurį užsienyje sudarytos tos pačios lyties asmenų santuokos būtų pripažįstamos kaip partnerystės. Todėl Lietuvai netolimoje ateityje gali tekti pradėti registruoti ir užsienyje sudarytas tos pačios lyties asmenų santuokas. Nuoširdžiai ačiū Prezidentui už tai.
Ši tema verta atskiro teksto, todėl prie jos dar grįšiu. O dabar – apie europinę šios iniciatyvos dimensiją.
2027 metų pirmąjį pusmetį Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai. Kitaip tariant, jeigu patariamasis referendumas įvyks, jis vyks Lietuvos pirmininkavimo ES laikotarpiu ir neabejotinai sulauks tarptautinio dėmesio. Lietuva rizikuoja atsidurti tarptautinių antraščių centre dėl situacijos, kai pirmininkaujančios šalies valdantieji, palaikomi Prezidento, inicijuoja diskusijas apie Konstitucijos pakeitimus, keliančius rimtų abejonių dėl jų atitikties europiniams žmogaus teisių standartams.
Tačiau už tarptautines antraštes kur kas svarbesnis kitas klausimas: jeigu Lietuvos žmonės bus suagituoti siaurinti šeimos sampratą ir įtvirtinti diskriminacines nuostatas Konstitucijoje, kas prisiims atsakomybę už tokio sprendimo teisines ir politines pasekmes? Kas atsakys, jeigu dėl to prieš Lietuvą bus pradėtos pažeidimo procedūros? Kas prisiims atsakomybę už tai, kad didelė visuomenės dalis bus nuteikta prieš Europos Sąjungą ir europines institucijas – vieną svarbiausių mūsų nepriklausomybės ir saugumo garantų?
Prezidentas turi teisę reikšti savo politinę poziciją. Tačiau jis taip pat turi pareigą suvokti savo žodžių ir veiksmų pasekmes. Ypač tuomet, kai kalbama apie Konstituciją, žmogaus teises ir Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus.
Politinis populiarumas negali būti svarbesnis už teisės viršenybę. O Konstitucija neturėtų tapti įrankiu, kuriuo vienos Lietuvos šeimos priešpriešinamos kitoms.
