Menu – į priešingas puses iš lėto slenkant atramoms mergina išsitiesia špagate virš „bedugnės“ ir sustingsta. Įspūdinga. Tačiau net skauda žiūrėti ir turėtų būti žiauriai nepatogu, pavojinga. Kas nutiks, jei nepavyks išsilaikyti? Atmintyje iškilusi scena – puiki situacijos darbo rinkoje metafora, ypač pažvelgus iš lyčių perspektyvos.
Apie save esame įpratę galvoti kaip visuomenę, siekiančią lyčių lygybės. Na, ne labai atkakliai ir ne visuomet nuosekliai, bet vis dėl to. Didėjanti dalis mūsų palaiko šiuos tikslus. Teoriškai. Kai reikalai pakrypsta link praktinių veiksmų, padėtis tampa mažiau vienareikšmė. Tą puikiai iliustruoja dešimtmečiais nesikeičianti elgsena, atsispindinti Lietuvos darbo rinkos statistikoje.
Kapitalizmo priešaušriuose įsitvirtinusi skirtis tarp darbo, siejamo su produkcija (gamyba) ir socialine reprodukcija (pasirūpinimu žmogumi), nepaliauja gyvuoti. Mūsų dienomis ji klesti ir netgi didėja. Gamybos sritis iš esmės pakito – garo mašinas išstūmė kompiuterinės technologijos, o rūpinimosi turinys savo esme liko tas pats. Ryšio poreikis (kito būvimas šalia) šiandien ne mažiau svarbus nei prieš šimtą, tūkstantį, dešimt tūkstančių metų. Žmogumi žmogus tampa tik sąryšyje su kitu žmogumi. To negali atstoti jokios technologijos. Tad mūsų dienomis viso to, ką savyje talpina akademinis žodžių junginys „socialinė reprodukcija“, svarba tampa tik dar didesnė, nes kultūrinės (ir ekonominės) praktikos paverčia žmogiškąjį ryšį prabanga, laimėjimu loterijoje.
Esam murkdomi paradigmoje – sąvokų ar mąstymo modelių rinkinyje, įskaitant teorijas, tyrimo metodus, nuostatas ir standartus, kuri verčia tikėti būties dualumu (proto / jausmo, asmens / visuomenės, žmogaus / gamtos priešpriešomis) ir socialinio darvinizmo (gyvenimas yra nuolatinė konkurencinė kova, kurioje išlieka stipriausi) postulatais, atomizuojančiais visuomenę ir traukančiais bet kokio bendrabūvio saitus – su gamta, bendruomene, gyvenimo prasme.
Tokios paradigmos kontekste išties sunku (o gal ir neįmanoma) atsikratyti lyčių sistemos dualumo, kuri savo ruožtu skatina ne tik segregaciją darbo rinkoje, bet ir profesijų hierarchijos formavimąsi. Klausimas, kurioje šios „olimpiados“ vietoje atsiduria didesnė dalis moterų, skambėtų retoriškai. Akivaizdu, daliai socialinės reprodukcijos funkcijų tapus apmokamu darbu, jis virto „moteriškomis“ profesijomis su ženkliai mažesniu vidutiniu atlyginimu nei „vyriškose“. Kapitalistinė logika paprasta – jei negali užtikrinti (didelio) našumo (o koks jis gali būti slaugant senolius, ligonius, socializuojant vaikus?), nelauk ir oraus atlyginimo.
Žmogui užauginti reikia laiko ne mažiau nei medžiui. Tačiau į nepaliaujamą (ir, pageidautina, spartų) augimą orientuota ekonominė sistema reikalauja greitų sprendimų. Pavyzdžiui, kaip per pusdienį renovuoti namą (ir parodyti apie tai laidą) arba programėlės telefone pagalba panaikinti psichosocialinės sveikatos iššūkius. Šitaip dėliojant vertybinius akcentus žmonių (dažniau moterų nei vyrų), besirūpinančių kitais žmonėmis indėlis tampa nepastebimas, nevertinamas ar branginamas nepakankamai. Kai rankomis kuriami daiktai – paveikslai, baldai, avalynė – jų vertė nustelbia konvejerines štampuotes. Tačiau žmogų puoselėjančių rankų darbas apmokamas minimaliai. Štai toks įdomus paradoksas.
Gyvename kognityviniame disonanse visiškai jo nepastebėdami. O lyčių nelygybės fantomas nesiliauja slankiojęs apylink – Lietuva jau daug metų velkasi Europos Sąjungos uodegoje Lyčių lygybės indekse užimdama 22 vieta iš 28 galimų. Jos balas (56,3 iš 100 galimų) yra 11,6 mažesnis nei ES įvertis. Nuo 2010 m. vertinime nukritome per keturias vietas. Segregacijos ir darbo kokybės srityje padėtis taip pat suprastėjo. Štai tokia realybė. Ją svarbu keisti. Bet kaip?
2022 m. Lietuvos moterų lobistinės organizacijos užsakymu atliktas kokybinis tyrimas „Stereotipinių nuostatų lyčių atžvilgiu įtaka darbų (studijų, specialybių, profesijų) pasirinkimui“ atskleidė, kad jaunuoliams didžiausią įtaką daro švietimo iniciatyvos, tikslinė statistinė informacija ir „gyvieji pavyzdžiai“. Pastaruosius respondentai dažniausiai minėjo kaip vieną veiksmingiausių priemonių skatinant lyčiai netipinės profesijos pasirinkimą (o tai reiškia, lyčių segregacijos darbo rinkoje mažinimą). Jie labiausiai įkvepia į pasaulį žiūrėti kitaip, nes geriausiai veikia, tai, ką matai realiai. Vadinasi, tokių pavyzdžių viešoje erdvėje turėtų rastis daugiau.
Tuo tikslu projekte, kurį finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija be minėto tyrimo ir jo pagrindu paruošto akademinio straipsnio buvo parengtos rekomendacijos (švietimo ir darbo rinkos sričių ekspertams, politikams), sukurta mišraus mokymosi programa, skirta kelti švietimo srities darbuotojų kompetencijas lyčių lygybės temomis, ir pravesti mokymai Alytaus m., Kauno raj. ir Šilalės raj. savivaldybėse, vykdyti vaikams ir jaunimui skirti šviečiamieji renginiai ir informacinė kampanija – skelbti straipsniai, komiksai, žinutės socialiniuose tinkluose, projekte sukurti filmukai (1, 2, 3). Taip, tai – lokalios iniciatyvos, negalinčios pretenduoti į valstybinius mastus, tačiau kiekvienas lašas tašant akmenį svarbus.
